Zuikis

Niūrų antradienio rytą Aido Pilkio dėdė Albertas Krivis* savo senąja “Volvo“ išriedėjo į miestą.

Vyriškis tiesiog tryško kulinariniais sumanymais ir norėjo savo brangiam sūnėnui pietums sutaisyti kokį nors gardų patiekalą**. Albertas Krivis tiesiu taikymu pasuko į pamėgtąjį “Halės“ turgų, kur visuomet pirkdavo ingredientus savo ypatingiems skanėstams.

Dėdulė, įsitvėręs vairą, žvaliai niūniavo dar senais jaunystės laikais pamėgtą dainelę.

Turgus jau buvo visai netoliese, o Albertas mintyse dėliojosi pirkinių sąrašą, tačiau – POKŠT! ŠŠŠ-ŠŠŠ! – “Volvo“ ėmė šnypšti tarsi įniršusi barškuolė, iš kapoto pradėjo veržtis tiršti garai, ir automobilis lyg įbestas sustojo vidury gatvės.

“Rūgštele tu nelaboji,“ – sumurmėjo A. Krivis ir neramiai apsidairė aplinkui. Judrioje gatvėje už sustingusios “Volvo“ tuoj pat nusidriekė automobilių virtinė. Įdūkę vairuotojai šūkaliojo pro langus ir ragino senolį greičiau judinti savo sėdynę.

“Tik leisk pensininką prie vairo, iškart problemos!“, “Seniuk, stumk savo laužą į šalį!“ – balsų tonas vis labiau kilo, todėl, pabūgęs dar daugiau nesklandumų, dėdė Krivis spruko iš rūkstančio automobilio. “Mat jį galas! Reikia paskambinti Aidukui, jis tuoj sutvarkys visą reikalą, – senolis jau rinko sūnėno telefono numerį, tačiau Aidas neatsiliepė. – Tiek to, mislysiu pats, kaip čia išsisukti. Reikėtų grįžti namolio.“

PYKŠT! – netikėtai Albertui šovė išganinga mintis: viešasis Vilniaus transportas! “Teip, pargrįšiu vielabraukiu, vis pinigo sutaupysiu!“ – A. Krivis patenkintas trynė delnus.

Minutę palūkuriavęs Rūdninkų stotelėje, dėdė Krivis pasigavo 7-ojo maršruto troleibusą, kuris kursavo Žvėryno kryptimi. Įsispraudęs į troleibuso saloną, vyriškis sutrikęs ėmė dairytis aplink. “Kažin kur čia susimokėti? Girdėjau kažką apie tokią vilniečio kortelę, tik kas anas daiktas yr?“

Taip bemąstant, troleibusas staiga sustojo, visos jo durys plačiai atsilapojo, o į saloną įšoko grupelė psichodelinės spalvos liemenėmis vilkinčių asmenų.

“BILIETUS, PILIEČIAI!“ – užmaurojo stuomeninga moteriškė ir nešina keistu aparatėliu ėmė artintis prie keleivių. “Kas čia per velniava?..“ – spėjo pagalvoti persigandęs Albertas, kai vienas iš kontrolierių uždėjo senoliui ranką ant peties. “Rodyk bilietą, tėvuk,“ – griežtu balsu pratarė vyras. UPS! – A. Krivis tik žioptelėjo ir liko be žado.

Kontrolierius, pamatęs tokį akivaizdų, neapsimestinį Krivio sutrikimą, tik atsiduso. “Jūs, seneliukai, nieko neišmanote. Nei bilietėlių, nei kortelės. Vypsote išsiblaškę, o mes tokius turime gaudyti. O šiandien kaip tik mūsų brigada išaugo. Bet tiek to, šįkart gali būti laisvas.“

Dėdė Krivis išbalęs stryktelėjo iš troleibuso. “Na ir persigandau tų judošių… – seneliukas vėl rinko Aido numerį. – Nagi, vaikeli, parvežk mane namo!“ ALELIUJA! – netrukus sūnėnas atsiliepė.

*Susipažinkite su Albertu Kriviu čia

** Išbandyk nuostabiuosius dėdės Krivio receptus!

Gedimino taikinys

Nelemtasis trečiadienis, kuomet Geležinis Vilkas kaktomuša susidūrė su Rože*, taip paprastai nepraėjo. Kilniaširdis miesto didvyris pats nugabeno sužalotą R. Šaknytę į Santariškių klinikas, nes vėliau tikėjosi apklausti piktadarę dėl visų jos krečiamų niekšybių.

Ligoninės priimamajame Vilkas ėmė nuobodžiauti. Geležiniai šarvai nebuvo tinkama apranga vaikštinėjant po ligonių pilnus koridorius. Tačiau netrukus savo bičiulį aplankė stropusis pareigūnas Vytis Bokštaitis**, kuris jau buvo girdėjęs apie incidentą 9-ojo maršruto troleibuse.

“Sveikas, seni, kol tu čia lūkuriuoji, mes mieste vieną po kito semiame narkotikų stumdytojus,“ – susijaudinęs išbėrė Vytis.

ŽVANGT! – apmaudo apimtas Geležinis Vilkas delnu trinktelėjo sau per metalinę kaktą. Pasirodo, kad Rožės narkotikų tinklas buvo išplitęs daug plačiau, nei buvo manyta. Vis gausėjantis kvaišalų platintojų būrys dabar kėlė dar didesnį nerimą.

Susijaudinęs herojus išlėkė iš klinikų ir pačiupęs savo veržlųjį “Ducati“ nuriaumojo sostinės centro link. Reikėjo kuo greičiau pažaboti visą šį pragarą!

Geležinis Vilkas riedėjo Žvėryno link, nes norėjo pasitarti su savo išmintinguoju dėde Kriviu***. Bet staiga sostinės sargybinio dėmesį patraukė T. Narbuto gatvėje, netoli viešojo transporto stotelės šurmuliuojanti minia.

ŪŽT! – bloga nuojauta suvirpino Vilką. Jis sustabdė savo motociklą ir nubėgo į įvykio vietą. Siaubo išraiška iškreipė metalinį didvyrio snukį: apsupta medikų ant šaligatvio gulėjo Ugnė Pelenaitė****.

Ugnė nebuvo praradusi sąmonės, tad iškart atpažino Geležinį Vilką. “Sveikas, metalo lauže, – silpnu balsu, bet kaip visada ironiškai išspaudė ugniaplaukė. – Turėsi įkrėsti velnių savo menkystai sensėjui, nes jis keršydamas tau, taikiniu pasirinko mane. Keliavau aplankyti tavęs, kai staiga perėjoje buvau kliudyta jo merso.“

Miesto didvyris iš nenusakomo pykčio sugniaužė kumščius: Gediminas Bosas***** šįkart sužaidė tikrai gudriai, smogdamas tokį netikėtą smūgį!

“Dabar tai neišvengiamai turėsi ištverti mano vizitą, niekše!“ – suurzgė Vilkas. Jis šoko ant “Ducati“ ir nulydėjo greitosios pagalbos automobilį, kuriame gulėjo sužeista Ugnė.

* Geležinio Vilko ir Rožės susitikimas

** Jei dar nepažįsti – susipažink su Vyčiu!

*** Skaityk apie Albertą Krivį čia

**** Ugnės Pelenaitės dosjė

***** Visą informaciją apie piktadarį G. Bosą rasite šiame įraše

Ikirinkiminiai debatai

Po nesėkmingų reketininko Nostradamo gaudynių, nuvargęs Geležinis Vilkas grįžo pailsėti  į savo rezidenciją Žvėryne. Tačiau poilsį buvo lemta atidėti, nes dar nespėjus įžengti pro duris, herojaus laukė susijaudinęs dėdė Krivis.

“Gana po miestą vaikytis smulkius banditus,  – net pridusęs iš jaudulio sušvokštė  jis. – Portalo “15min.lt“ redakcijoje vyksta svarbūs ikirinkiminiai debatai, kuriuose dalyvaus teisingumo ministras Egidijus Šašas, pogrindyje pavadintas Dviveidžiu,  ir socialdemokratų galva Alvydas Bratkevičius. Turi ten nuvykti.“

HRRR! – urgztelėjo Geležinis Vilkas ir susimąstė apie artėjančius Seimo rinkimus  ir tuščius pažadus, kuriais visada švaistosi menkystos politikai. Herojaus galvoje sumirgėjo šviežias prisiminimas apie vieno iš įdomesnių kandidatų į Seimo narius internetinį puslapį, pavadintą “atsiduosiu.lt“.

Reikia tikėtis, kad E. Šašas ir A. Bratkevičius debatuose nepasuks “atsiduosiu.lt“ įkūrėjo pramintais šunkeliais. Kaip niekad užsiliepsnojęs ryžtu, Geležinis Vilkas sėdo už Geležmobilio vairo ir šviesos greičiu nurūko prekybos centro “Panorama“ link. Ten, verslo centre esančioje redakcijoje, turėjo vykti debatai.

Vilniaus miesto karžygys įtemptai apgalvojo temas, kurias debatuose šie politikai PRIVALĖS aptarti. “Hmmm, progresiniai mokesčiai, elektrinės statyba, valstybės tarnautojų algos,“ – tyliai murmėjo Geležinis Vilkas, sukdamas į “Panoramos“ mašinų stovėjimo aikštelę.

Užmetęs akį į laikrodžio rodyklių padėtį, Vilniaus herojus nusprendė, kad iki debatų dar yra laiko, todėl politikai greičiausiai dar nebus atvykę. “Palauksiu jų čia,“ – nusprendė Geležinis Vilkas ir pasigarsino Geležmobilyje ir taip garsiai skambančią dainą.

Linguodamas į ritmą, herojus tyliai lūkuriavo. Netikėtai horizonte pasirodė dvi kostiumuotos figūros, artėjančios prie lifto.

“CHA! Prigausiu valdininkėlius,“ – pagalvojo Geležinis Vilkas ir pasivijo politikus.

Turbūt nereikia ir sakyti, kad teisingumo ministras ir socialdemokratų partijos pirmininkas šiek tiek sutriko priešais išvydę geležiniu kostiumu vilkintį didvyrį.

“Bratkevičiau! – suriko Vilkas, griebęs sutrikusį socialdemokratą už kaklaraiščio. – Net nedrįsk neužsiminti apie mokesčių reformą!“

Iš siaubo net perbalęs A. Bratkevičius linksėjo galva ir visais šventaisiais prisiekinėjo debatuose  būtinai aptarti šią temą.

“Dviveidi! – suriaumojo Vilniaus herojus, prirėmęs prie sienos it vėgėlė spurdantį teisingumo ministrą. – Apsispręsk pagaliau dėl elektrinės.“

Abu amo netekę politikai sutartinai linksėjo galvomis ir paskubomis įsiveržė į liftą. Kai liftas pakilo, Geležinis Vilkas dar spėjo pamatyti, kaip išsigandę vyrai taisėsi kaklaraiščius.

Herbo dosjė

– Herbas yra čekoslovakų vilkšunis, gimęs 2008 m. Vilniuje.

– Kai jam buvo trys mėnesiai, jį už simbolišką sumą įsigijo Aidas Pilkis ir, parsivežęs į savo namus Žvėryne, pasiūlė būti kambariokais.

– Mažylis Herbas buvo skaudžiai atskirtas nuo brolių ir seserų, tačiau, reikia pripažinti, prie Žvėryno jis greitai priprato, nes naujasis kambariokas buvo draugiškas ir negailėjo konservų.

– Tiesa,  namuose būta ne tik Aido, bet ir kažkokio senioko, kuris nuolatos nuvydavo Herbą nuo sofos.

– Jaunystėje Herbas buvo išsiblaškęs ir nepaklusnus, tačiau po ilgų treniruočių Vingio parke jis išmoko vaikščioti greta Aido be pavadėlio.

– Mėgstamiausias užsiėmimas –  uodegos gaudymas.

– Mėgstamiausias patiekalas:

– Geriausia draugė – kaimynų kalė Leonora. Vasaras jie leidžia Leonoros kambariokės sodyboje, Anykščių rajone.

– Leonoros kambariokė – senyvo amžiaus moteriškė, Liucija Radvilienė. Herbas su ja puikiai sutaria.

– Tiesa, Leonoros draugiją dažnai pakeičia ir kitas bičiulis – vėžlys Gintaras, kurį gimtadienio proga padovanojo Aidas.

Žinau, kas esi iš tikrųjų

Po susitikimo su meru, Geležinis Vilkas grįžo į savo rezidenciją Žvėryne ir ramiai gurkšnojo vaisinę arbatą. Ištikimasis vilkšunis Herbas žaidė su savo uodega, mėgindamas ją pagauti. Fone skambėjo rami, penktadieniška melodija.

Staiga didvyriui sudiegė šoną. Raitydamasis iš skausmo, Aidas prarijo tris tabletes “APAP“, kurių dėdė Krivis buvo parsiuntęs iš Lenkijos.

Herojaus galvoje ėmė atgimti vakarykštės nakties prisiminimai: po plieninio susidūrimo su Mokytoju, jis buvo sumaitotas it kramtomoji guma. Kažin ar išvis būtų gyvųjų tarpe, jei ne…

Suskambo telefonas. Aidas atsiliepė ir po ilgos pauzės išgirdo pažįstamą, moterišką balsą.

“Žinau, kas esi iš tikrųjų, Aidai… Jei ne aš, dabar kiurksotum ne ant sofos, o Vilniaus laidojimo rūmuose. Arba Kėdainių krematoriume. Susitinkam už penkiolikos minučių Vingio parke.“

Aido atmintis prašviesėjo: vakar, kai jis sužeistas raitėsi ant šaligatvio, lyg iš giedro dangaus išdygo Vaidilutė, kuri sugebėjo įbauginti Gediminą ir šis niekingai patepė slides. Bet kas buvo po to? Šis laiko tarpas išnyko iš herojaus atminties it dūmas.  Aidas pamena tik tai, kad atsibudo Žvėryne, savo lovoje, greta šuns.

Nesileisdamas į gilius apmąstymus, herojus šoko į batus ir nuskubėjo į Vingio parką. Netrukus atsidūręs prie estrados, jis išvydo ant laiptų sėdinčią ir kavą gurkšnojančią ugniaplaukę. Ji pamojo ranka.

Šįsyk Vaidilutė nebuvo apsitempusi baltu lateksu ir už jos diržo nesipuikavo “AK-47“. Prieš Aidą Pilkį sėdėjo paprasta ir džinsuota Ugnė Pelenaitė, gerianti kavą ir rūkanti suktines.

“Nori tikros tabokos, Pilki? – sukikeno ji ir ištiesė tabako maišelį. – Aidui rūkyti tinka labiau nei Geležiniam Vilkui.“

Herojus prisėdo šalia ir užsirūkė. Kurį laiką tvyrojo tyla. Po nejaukių penkių minučių Aidas atsikrenkštė ir prabilo:

“Ačiū, kad išgelbėjai gyvybę.“

“Didelio čia daikto, – numojo ranka Ugnė. – Žinojau, kad paleistas iš Santariškių Gediminas norės suvesti sąskaitas. Nesu tokia kvaila. Vakar naktį praleidai pas mane, paryčiais pristačiau tave dėdei Kriviui. Seniokas buvo ne juokais išsigandęs.“

Aidas pajuto, kaip netikėtai užkaitę jo skruostai pasiekė magmos temperatūrą.

“Aš nakvojau pas tave?“ – sutrikęs paklausė jis.

Vaidilutė koketiškai nusijuokė.

“Neprimink to: miegojai ant sofos, knarkei kaip storas, nusitašęs jūreivis ir per miegus traukei šią dainą.“

Aidas dar labiau susigėdo ir išraudo. “Lieku tau skolingas,“ – sumurmėjo jis ir nurijo deginantį kavos gurkšnį.

Lipnūs korupcijos pirštai

Ne viskas, kas ryte kyla, yra saulė. Tai ankstyvą šeštadienio rytmetį, žudomas gręžiančio galvos skausmo, suvokė Aidas Pilkis. Vos tik nubudęs, žurnalistas pajuto kylantį šleikštulį: totalios pagirios. Nebuvo ko stebėtis, kad naktiniai marširavimai po Senamiesčio barus ir klubus atnešė tokias pasekmes. Aidas apsižvalgė: Geležinio Vilko kostiumas mėtėsi prie lovos, ginklai nerūpestingai gulėjo po spinta.

Pamažu ėmė grįžti atmintis. A. Pilkis, vaikštinėdamas po miegamąjį ir maukdamas “Vytauto“ mineralinį, atsiminė vakarykščius įvykius. Herojiška istorija buvo verta pasigėrėjimo.

Penktadienio vakarą Geležinis Vilkas ir Vyčio vadovaujami “Aukuro“ vyrukai užsiėmė organizuotomis kratomis sostinės pareigūnų namuose. Korumpuotų policininkų derlius nebuvo gausus, tačiau mūsų herojus labai džiaugėsi nors ir tokiu laimikiu.

Apklausos metu paaiškėjo, jog šis susitepęs pareigūnas – Kunigaikščio pakalikas. Jis pats prisipažino, graudžiai verkdamas ir mušdamasis į krūtinę. Negana to, policininkas nurodė tikslią vagišiaus buvimo vietą.

Geležiniam Vilkui beliko šokti ant veržliojo “Ducati“ ir lėkti į Kunigaikščio lizdą.

Yra dainų, kurių tiesiog negali išmesti iš galvos. Ši kaip tik skambėjo skuodžiančio Vilko ausyse:

Tuo tarpu Kunigaikštis tūnojo Senamiesčio “Gorky Bar“. Čia jis gėrė vieną bokalą po kito ir laukė savo ištikimo sėbro, reketininko Nostradamo, su kuriuo turėjo aptarti “verslo“ reikalus.

POKŠT! TRENKT! BENG! – staiga baro durys triukšmingai atsilapojo ir tarpduryje pasirodė grėsmingas Geležinio Vilko šešėlis.

“Pričiupau tave, varguoli. Vienas iš tavo pakalikų išdavė, kur tu esi. Užteks verbuoti šauniuosius Vilniaus pareigūnus,“ – Vilkas išsitraukė mauzerį.

Kunigaikštis sustingo prie bokalo, o jo pypkė įkrito į alų. Tokio vizito jis nesitikėjo. “Atsiprašau, dėde…“- tesugebėjo išlementi jis. Geležinis Vilkas artinosi prie barzdočiaus. Tačiau staiga – ŠMAUKŠT! – herojus pajuto smūgį per geležinę galvą. Šiek tiek apsvaigęs, jis atsisuko ir prieš save išvydo keistą žmogystą. Tai buvo Nostradamas.

“Neturėtum čia būti, Vilkeli, – subambėjo Nostradamas. – Trukdai visam mūsų reikalui. Žinok, kad netrukus Vilnių apraizgys neišpainiojamas korupcijos tinklas. Visi miesto pareigūnai bus kunigaikščio rankose.“

Geležinis Vilkas, atsitokėjęs po smūgio, ėmė galvoti, jog nelabai norėtų ilgiau užsibūti šiame bare.

O ir Nostradamo kalbos ne itin įkvėpė. Šią akimirką reikėjo plano.

Geležinis Vilkas spyrė teorijas dėstančiam reketininkui, pastūmė Kunigaikštį ir puolė pro duris, spėdamas numinti uodegą kažkokiai nukaršusiai Senamiesčio katei.

“Viskas daug rimčiau nei man atrodė,“ – dūmojo Geležinis Vilkas. Jis užšoko ant “Ducati“ ir nurūko Žvėryno link.

Kautynės “Kempinski“ viešbutyje

Trečiadienio rytą Aidas Pilkis stropiai plušėjo redakcijoje ir, gurkšnodamas kavą, pylė vieną tekstą po kito. Raidės liejosi it iš gausybės rago, tačiau mintys buvo kažkur kitur. Vaikinui ramybės nedavė vakarykštis susitikimas su Vaidilute. Apie žavingosios merginos elgesio motyvus jis išmanė tiek pat, kiek apie NASA erdvėlaivio sudedamąsias dalis. Bet, reikia pripažinti, tai savotiškai traukė…  Aido galvoje skambėjo ši daina.

Staiga Aidas prisiminė  Gediminą, kurį vakar sutiko troleibuse. “Dar suvesiu sąskaitas su tuo menkysta,“ – pagalvojo jis ir paspaudė “Enter“ mygtuką. DIN-DI-LIN! –  netikėtai suskambo telefonas.  . Skambino policijos pareigūnas, o dabar jau ir Aido sąjungininkas, Vytis Bokštaitis.

“Labas, Aidai. Kalbėsiu trumpai. Verslininkas Gediminas Bosas man kelia didelių įtarimų. Šiandien jis dalyvaus viešbučio “Kempinski“ atidaryme.  Tai tiek. Iki.“

HHHR! – jau žinodamas, ką daryti, gudriai urgztelėjo Aidas. Ir kodėl jam, puikiam žurnalistui, neparašius straipsnio apie naujojo viešbučio atidarymą, kuris vyksta šiandien? Į renginį jis pateks naudodamasis žurnalisto padėtimi, o viešbutyje sutikęs G. Bosą, kaipmat suves sąskaitas su niekšu.

Ilgai nedelsęs, Aidas grįžo namo, sėdo į Geležmobilį ir bagažinėn įsimetė Geležinio Vilko kostiumą. “Persirengsiu viešbučio tualete,“ – pagalvojo herojus ir visu greičiu nulėkė “Kempinski“ link.

Įėjęs pro paradines duris, Aidas fojė pamatė Vilniaus merą Arūną Apuoką, būrį solidžių, vyną gurkšnojančių žmonių  ir – ŠE TAU, KALE, RAGAIŠĮ! – su užsienio delegatais kampe šnekučiavosi ir kostiumuotas Gediminas.

Stvėręs Geležinio Vilko kostiumą, Aidas nuskubėjo vyrų tualeto link. Vaikinas tikėjosi, kad niekas iš svečių nepamatys jo nešamų šarvų. Pravėręs tualeto duris, Aidas krūptelėjo. Prie pisuaro  rymojo salėje jį pastebėjęs Gediminas.

Metęs Geležinio Vilko kostiumą į šoną, Aidas puolė prie Mokytojo ir, stvėręs už žilų plaukų, tėškė į tualeto bakelį. Gediminas, urgzdamas iš pykčio, smogė jam į krūtinę taip, kad vaikinas skriejo porą metrų ir trenkėsi į kriauklę. Iš šios pradėjo švokšti vanduo.

Aidas svyruodamas atsistojo ir, pribėgęs prie įtūžusio ir vos ant kojų besilaikančio Gedimino, paniurkdė jį į klozetą. Mėgaudamasis žiopčiojančio Mokytojo simfonija, Aidas rėkė:

“Dabar gerai, niekše, gerai? Sakyk, kas tau pagamins Kapsulę, kuri susprogdins visą Lietuvą? Sakyk!“

Mokytojas buvo ne iš kelmo spirtas: išsitraukęs peilį, jis sužeidė Aido ranką. Pasinaudojęs keliomis jo nuostabos sekundėmis, Gediminas paspruko iššokdamas pro tualeto langą.

Sutrikęs ir sužeistas Aidas liko stovėti nusiaubtame prabangaus viešbučio tualete.

Netikėtai užkluptas

Nėra nieko siaubingiau kaip sužinoti, jog kažin kokie išmoningi programišiai rado priėjimą prie slaptų policijos failų ir juos peržvelgė.

Vytis Bokštaitis didžiai susikrimtęs sėdėjo savo darbo kabinete ir liūdnai kraipė galvą. Stropiojo policininko nedžiugino nei garuojanti kava, nei gardi šokoladinė spurga. Šiandien buvo įsilaužta į Vyčio kompiuterį, visi slaptažodžiai – atskleisti, o kelios svarbios bylos – perskaitytos. Senasis darbinis kompiuteris it pašėlęs dūzgė ir mirguliavo, grėsmingai rodydamas tekstą:

Reikėjo kuo greičiau išspręsti šią problemą ir išsiaiškinti niekdario įsilaužėlio tapatybę.

“Jei Kastytis Pukinskas sužinos apie šį incidentą, man – šakės.“ – patempęs lūpą suvapėjo Bokštaitis.

Policininkas nusprendė pasikviesti bičiulį informatiką, kuris gana neblogai išmanė hakerių veiklos subtilybes. Netrukus Vyčiui paaiškėjo stulbinantis dalykas: kibernetinis įsilaužimas įvyko iš Aido Pilkio namų, esančių Žvėryne.

Pareigūnas Vytis atidžiai sekdavo šio žurnalisto straipsnius spaudoje, mėgavosi jo profesionalumu ir skvarbiu analitiniu žvilgsniu. Tad Pilkio pavardė buvo daugybę kartų girdėta ir žinoma. Netikėtai jaunajam pareigūnui sukilo stiprus įtarimas: Geležinis Vilkas…

Juk kaip tik šiandien šis herojus narsiai išsprendė vieną užvilkintą bylą, kuri ir buvo nudžiauta iš Bokštaičio elektroninio pašto!

Vytis ilgai nedelsė. Jis įšoko į išklerusį tarnybinį automobilį, numygo greičio pedalą ir, mirguliuodamas švyturėliais bei aiškiai mėgaudamasis eismo pirmenybės teise, šovė Žvėryno link.

Tuo tarpu Aidas Pilkis drauge su savo augintiniu vilkšuniu Herbu po pasivaikščiojimo grįžo namo.  Žurnalisto nuotaika kaip niekad buvo puiki, nes visa diena buvo kupina herojiško įkvėpimo, narsos ir gerų, sostinei naudingų žygdarbių. Be to Aidas spėjo prisiminti žavingus ir niekuomet iš atminties neblėstančius studentavimo laikus, tad šią popietę sudalyvavo įspūdingoje studentų eisenoje.

Abi studentų deklaruojamos vertybės jaunajam Pilkiui buvo savos ir reikšmingos, tačiau šiandien žurnalistas pasirinko antrąją ir valandėlei maloniai įsitaisė sostinės širdyje, jaukioje lauko kavinėje. Čia jis neskubėdamas išlenkė bokalą šalto, kvapnaus alaus.

“Už sėkmingą misiją ir geresnį Vilnių.“ – patenkintas sau suniurnėjo Aidas.

Jiedu su Herbu buvo jau beveik prie pat namų, kai staiga – ŠNAI! – visą Pilkio esybę perliejo keistoji būsena. Aidas pasijuto įdėmiai stebimas.  Ištikimasis vilkšunis ėmė skalyti, žvelgdamas į tankius paupio krūmus, tačiau Aidas truktelėjo šunį ir jie kuo greičiau nulėkė iki namų bei dingo už durų.

Nereikia nė sakyti, kad Vytis, kuris ir buvo pasislėpęs krūmokšniuose, gerokai nustebo pamatęs tokį Aido Pilkio elgesį.

“Čia tikrai kažkas ne taip.“ – pamąstė Bokštaitis. Jis jau prisiartino prie žurnalisto namų ir stabtelėjo netoli didelių masyvių namo durų. Po kelių akimirkų iš jų, stypčiodamas ant girgždančių pirštų galiukų, išėjo ne kas kitas, o pats Geležinis Vilkas.

Vytis Bokštaitis išsižiojo iš nuostabos. Štai, vėl jis priešais save regi kilnųjį sostinės didvyrį. Tačiau policininkas netrukus atgavo žadą, nes už Geležinio Vilko nugaros kažkas sulojo. Mūsų herojus sustingo vietoje ir apmaudžiai pliaukštelėjo delnu sau per metalinę kaukę.

Herbas vikriai išbėgo pro namų duris paskui savo šeimininką, kuris jau buvo užsivilkęs herojaus kostiumą ir ruošėsi nueiti prie upės, kad išsiaiškintų, kas jį stebėjo…

Vyčiui viskas tapo aišku kaip ant delno: Aidas Pilkis yra Geležinis Vilkas! Kitokios teorijos ir negalėjo būti, viskas tapo šitaip akivaizdu.

Abu – Vytis Bokštaitis ir Geležinis Vilkas – stovėjo vienas prieš kitą ir smaigstėsi smalsiais žvilgsniais. Stojo didi akistata. Savo pozomis jie buvo panašūs į įnirtusius kaubojus iš populiarių vesternų. Geležinis Vilkas mintyse prasuko seną plokštelę, kuri puikiai iliustravo dabartinę jo nuotaiką.

Tačiau policininkas pirmasis žengė svarbų žingsnį: jis lėtai prisiartino prie Geležinio Vilko ir tvirtai spustelėjo jo šaltą, geležinę leteną.

“Man didelė garbė pagaliau su tavimi susipažinti, Aidai,“ – draugiškai tarė Vytis.

ECH! – Geležinis Vilkas tik atsidūsėjo ir silpnai urgztelėjo, o sunkios letenos mostu leido suprasti, kad Bokštaitis sektų paskui jį į nuošalesnę vietą.

Akistata su teisėja

Aidas Pilkis savaitgalį praleido turiningai:  apsilankęs “Sostinės dienose“, jis, kaip ir pridera užkietėjusiam vilniečiui, įsigijo rūkytos dešros, cukrinių gaidelių, aplankė porą koncertų ir nusipirko  itin ekstravagantišką žaisliuką, kurį nedelsiant pasikabino savo Geležmobilyje.

“Sostinės dienų“ metu Aidas netikėtai užklydo į merginų grupės “Lady Sisters“ koncertą. Dainininkių išvaizda buvo tokia iššaukianti,  jog Aidui net kojos iš siaubo nutirpo, o sutrikęs dėdė Krivis vos nepaspringo cukriniu gaideliu.

Supratęs, jog šis arlekiniškas amplua nėra geras pavyzdys doram Vilniaus jaunimui, jis kaipmat persirengė Geležinio Vilko kostiumu ir išskubėjo aiškintis reikalų su grupės vadybininke. Paklaikusi moteris prisiekinėjo visais dievais ir vyro mirtimi, kad suras merginoms tinkamą stilistę.

Rugsėjo 1-ąją Aidas įšoko į Geležinio Vilko kostiumą ir atliko kilnią, moksleivių kontrolės misiją: patruliavo Sereikiškių parke, apėjo visas Vilniaus patiltes ir iš krūmų vaikė girtaujančius nepilnamečius, piktai grūmodamas geležiniu kumščiu. Kol herojus negailestingai tvarkėsi su prieš įstatymą einančiais pienburniais, jo galvoje skambėjo ši daina:

Pirmadienio rytą Aidas  nusprendė nevažiuoti į darbą, nes saulėta diena ir pakili nuotaika skatino nuveikti ką nors didingo ir pilietiško.

Su rytinės kavos padėklu į kambarį įsiveržė susijaudinęs dėdė Krivis. “Yra naujienų, – ištarė jis. – Įsilaužiau į Vyčio Bokštaičio elektroninį paštą  ir radau tai, kas gali tave sudominti.“

Padėjęs kavą į šoną, dėdė viską paaiškino išsamiau: “Prieš porą metų vienas savivaldybės darbuotojas buvo pričiuptas su Rožės narkotikais. Teismo procesas pažinčių dėka iki šiol vilkinamas, o nusikaltęs M. M. dar nenubaustas. Išaušo tinkama diena įvesti tvarką, vaikeli.“

“Hmm, puikus pirmadienio dienos planas,“ – pagalvojo Aidas ir nedelsiant persirengė Geležinio Vilko šarvais. Žaibiškai įšokęs į Geležmobilį, jis pasuko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo link. RRR! – kaukė juodasis žvėris, skriedamas sostinės gatvėmis.

“Pamokysiu korumpuotąją teisėją, kuri dvejus metus nesugeba nubausti niekšo, dirbančio ne bet kur, o savivaldybėje,“ – ryžtingai nusprendė Geležinis Vilkas ir užsirūkė.

Geležmobilio kompiuterinė sistema tuoj pat nustatė, kuriame aukšte ir kokiame kabinete dirba teisėja.  Atvykęs į vietą, Geležinis Vilkas panaudojo seną gudrybę: užsliuogė lietvamzdžiu ir pro teisėjos kabineto langą lengvai įsiropštė į vidų.

Kabinete nieko nebuvo, todėl herojus nusprendė palaukti ir, sėdęs už stalo, ėmė vangiai vartyti LR baudžiamąjį kodeksą.

Po kelių minučių  durys atsivėrė ir  įžengė teisėja. Išvydusi savo darbo vietoje sėdintį Geležinį Vilką ji ėmė mikčioti ir sustingo vietoje it stulpas. Herojus puolė prie jos, stvėrė už gerklės ir, pakėlęs viršun, sušvokštė:

“Užmiršai teisingumą, moterie. Nubausk narkomaną iš savivaldybės.“

Teisėjos akys buvo didumo lyg traktoriaus lempos, kai Geležinis Vilkas ją nuleido ant žemės. Išsigandusi moteris linksėjo galva ir žadėjo padarysianti viską, ko tik šarvuotasis riteris pageidausiąs. Pažadas buvo ištesėtas:

Įvykdęs šviežią žygdarbį, Geležinis Vilkas iššoko pro langą ir nuėjo Geležmobilio link. ŽVANGT, ŽVANGT, ŽVANGT! – žvangėjo iš džiaugsmo trinami metaliniai delnai.

Dūžtantys stiklai

Geležinis Vilkas ilgai negalėjo sudėti bluosto po incidento Kalvarijų turguje. Jo galvoje sukosi daugybė minčių. Herojus buvo įsitikinęs: dėl kažkokių priežasčių Kastytis Pukinskas, Vilniaus policijos komisariato galva, stojo jo pusėn. Jei reikalai taip judės ir toliau, galbūt bus įmanoma kooperuotis su policija, kas, pripažinkime, Geležiniam Vilkui išeitų į naudą.

Saulėtą ketvirtadienio popietę į  kambarį įsiveržė sumišęs dėdė Krivis. Rankose jis laikė kažkokį paketą.

“Šis siuntinys skirtas tau, vaikeli. Paštininkas ką tik pristatė į namus.“

Metęs šalin žurnalą “Valstybė“, Geležinis Vilkas šoko apžiūrėti paslaptingojo paketo. Jį išvyniojęs, rado nekukliai atrodantį samurajaus kardą.

Šalia kardo naktinis miesto sargybinis rado ir dailią, rožinę atvirutę, kurioje buvo užrašyta:

“Mergaitė informavo, kas iš tikrųjų esi ir ką išdarinėji sutemus. Žinau, kad buvai mano namuose. 17.00 lauksiu tavęs ant “Europos“ dangoraižio stogo. Pasiimk šią mažą dovanėlę kartu. Prisiminsi, ko išmokai per visus tuos metus.“

Geležinį Vilką išpylė šaltas prakaitas, o viduje išsiveržė pykčiu kunkuliuojantis ugnikalnis. “Pamokysiu tą niekšą, – tvirtai apsisprendė herojus ir šoko į kostiumą.“ Sėdęs už Geležmobilio vairo, jis nurūko prekybos centro “Europa“ link. Geležmobilyje tvyrojo kovinė atmosfera:

Atvykęs į vietą, Geležinis Vilkas išsitraukė porą geležvirvių ir sviedė jas aukštyn. Įmantrieji žaisliukai užsikabino už pastato neįtikėtiname aukštyje, o šaunusis nakties karys grakščiai užsliuogė aukštyn. Be didelio vargo pasiekęs 35 metrų aukštį, jis pateko į pastato vidų ir laiptais pakilo ant stogo. Žemyn driekėsi visa Vilniaus panorama, o didelis aukštis kėlė Geležiniam Vilkui nebūdingą jaudulį.

Atidžiai apsidairęs, herojus išvydo Gediminą, kuris oriai žvelgė tiesiai jam į akis, o jo rankoje spindėjo tvirtai laikomo  kardo ašmenys.

“Vėluoti nemandagu, – ištarė Mokytojas. – Džiaugiuosi, kad tau patiko mano mažytė staigmena.“

Nusprendęs, jog aušinti liežuvio neverta, Geležinis Vilkas pradėjo nuožmią ataką: mosuodamas samurajaus kardu, jis sėlino prie Gedimino.

“Tikėjausi paplepėti, bet kaip nori, – pro sukąstus dantis iškošė G. Bosas. – Žinok viena: Lietuvos sunaikinimo planą rezgu jau daugybę metų, o šios misijos tikslas – iš pelenų prikelti naują valstybę ir atkurti švarią, nekorumpuotą naciją.“

Tokie Mokytojo svaičiojimai Geležinio Vilko nedomino, tad jis, tvirtai suspaudęs kardą rankoje, pradėjo uolų, puolamąjį manevrą. Mokytojas buvo nepėsčias: persimetęs žilą plaukų sruogą ant šono, jis žaibišku greičiu nurėžė geležinį nagą nuo herojaus kostiumo.

HRRR! – suurzgė Vilkas ir šoko ant Mokytojo. Užvirė negailestingos kautynės. Staiga Mokytojas išsitraukė pistoletą. Geležinis Vilkas prisiminė, kad šaunamuosius ginklus paliko Geležmobilyje. Reikėjo sprukti ir kuo greičiau.

Išsitraukęs geležvirvę, herojus sviedė ją tolyn ir šioji užsikabino už Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės lango. Nusliuogęs ja, Geležinis Vilkas su visais stiklais pateko vidun ir užkliudė užsisvajojusį jaunuolį, kuris krito ant stiklinės pertvaros.

Sudužusios pertvaros šukės sužalojo netoliese stovėjusią merginą, kuri buvo užsižiūrėjusi į netikėtai parduotuvėje pasirodžiusį Geležinį Vilką. Pripažinkime: šarvais dengtas kostiumas traukia akį.

Kol išsigandę žmonės blaškėsi ir rinko šukes, herojus spėjo pasprukti, sėsti į Geležmobilį ir išvažiuoti. Ramybės jam nedavė tai, kad už merginos sužalojimą turės atsakyti ne vietoje pasimaišęs jaunuolis. “Et, nusiųsiu jai į ligoninę gėlių, – pagalvojo Geležinis Vilkas ir pasigarsino muziką.“