Ankstyvą sekmadienio rytą Aidas Pilkis darė kaip niekad rimtą mankštą. Šiandien herojus dalyvaus “Vilniaus maratone 2012“ ir, savaime suprantama, įveiks visus keturis trasos ratus ir iškovos didvyrišką pergalę.
“Suvalgyk morkytę, pasistiprink, vaikeli, – primygtinai prašė dėdė Krivis. – Laukia sunki trasa.“
Rūpestingasis dėdė Krivis iš pačio ryto užsimojo nuvykti į Ukmergės gatvėje esantį ūkininkų turgelį ir nupirkti naminę vištą, kurią patieks pietums po alinančio maratono. Tačiau dėl užtverto eismo teko ilgai ieškoti aplinkkelių ir, Kriviui galiausiai pasiekus turgų, šis jau buvo užsidaręs.
Po sveikuoliškų pusryčių kovingai nusiteikęs Aidas ristele pajudėjo Katedros aikštės link, kur jau būriavosi tiršti bėgikų srautai. Vaikinas buvo pasirūpinęs termoapranga, patogiais sportbačiais ir ritmingomis melodijomis ausinuke.
Pasiekęs Katedrą, Aidas nusprendė padaryti keletą įtupstų. Herojaus akis užkliuvo už kažkur matyto vaikino, kuris šnekučiavosi – VAJEI! – su tamsiajame pasaulyje žinoma narkotikų prekeive Rože. Ši davė jam kažkokių tablečių, o jaunuolis kaipmat jas užgėrė vandeniu.
Aidas netikėtai prisiminė, kas yra šis vaikinas. Jis buvo garsus bėgikas T. V., ankstesniuose maratonuose iškovojęs prizines vietas. Herojaus galvoje pynėsi trumpas ir aiškus minties siūlas: “Tas netikša išgėrė Rožės įkištų vaistų tam, kad įgavęs jėgų, visus aplenktų ir laimėtų šį maratoną. Žūtbūt reikia užkirsti tam kelią!“
Kol Aidas rymojo susimąstęs it tamsus Nevėžis, buvo paskelbtas startas, o klastūnas T. V. dingo beveidėje žmonių minioje.
Po pirmojo trasos rato Aidas pajautė, kad jį palengva apleidžia jėgos. Raudonas kaip močiutės vyšnių kompotas, bet vis dar kvėpuojantis sportišku ritmu, jis nepasidavė ir skuodė tolyn.
Herojaus akys užkliuvo už vaikino, lekiančio priekyje. Ten buvo T. V.! Pribėgęs prie jo, Aidas stvėrė jį už kapišono ir – ŠNAI! – parvertė žemyn. Ant žemės parkritęs ir sumišęs jaunuolis suriko: “Ko nori, beproti?!“
Susigėdęs ir nuraudęs, herojus paleido vaikiną ir nubėgo tolyn. “Sučiupsiu ir pamokysiu tą klastūną,“ – nusprendė Aidas ir pasigarsino ausinuke skambėjusią dainą.
Paskutiniajame – ketvirtajame – trasos rate maratono veteranų gretos praretėjo. Dauguma pervargo ir tą buvo galima suprasti iš aplink besigirdinčio šnopavimo ir ore tvyrančio prakaito šleifo.
Vos kojas bevelkančiam Aidui dar užteko jėgų švelniai stumtelėti priekyje besimaišančią moteriškę ir taip dar labiau priartėti prie pergalės. Netikėtai tolumoje jis išvydo ne ką kitą, bet patį T. V., kuris jau buvo prie pat finišo linijos.
Deja, buvo jau per vėlu. Klastūnas laimėjo maratoną ir dingo tūkstantinėje gerbėjų minioje. Nusiminęs Aidas, bandydamas atgauti kvapą, stovėjo susiėmęs už šono ir giliai kvėpavo.
Geležinis Vilkas 