1000 °C

“Po šimts rupūžiokų, na ir šaltas šis ketvirtadienio rytas,“ – gurkšnodamas kavą savo namų terasoje, bambėjo rūpestingasis Geležinio Vilko dėdė Krivis. Jam pašonėje apsigaubusi lapės kailiu  stovėjo elegantiškoji kaimynė Liucija.

“Albertėli, ar girdėjai, kad Visagino atominė elektrinė šiemet įsigijo neteisėtų paslaugų už – VAJEI! – kokią sumelę?“ – pasiteiravo Liucija ir čepsėdama nurijo kavą.

Dėdė Krivis, išgirdęs šią naujieną, kaipmat persimainė. “Aidukui pagalius tarp ratų nuolat kaišiojantis Gediminas Bosas bus prikišęs nagus prie šio reikalo,“ – svarstė jis ir nusprendė tučtuojau apie tai informuoti dar snaudžiantį sūnėną.

Išgirdęs nemalonią žinią, Aidas kūlversčiu išsirito iš lovos ir, net dantų neišsivalęs, šoko į Geležinio Vilko kostiumą ir sėdo į savo ištikimąjį Geležmobilį. Didvyris buvo įsitikinęs, jog prieš Lietuvą nukreipti piktadario Gedimino kėslai yra susiję su korumpuotais milijonais. “Jau seniai neįkrėčiau tam benkartui velnių,“ – svarstė Geležinis Vilkas, šviesos greičiu lėkdamas bundančios sostinės gatvėmis.

Atgimusios miesto legendos galvoje brendo saldus keršto planas. Vilkas paskambino savo draugei Vaidilutei ir nuodugniai jį išdėstė.

“Keista, kad man tai siūlai, geležiuk, – į telefono ragelį žiovavo Ugnė. – Einu ieškot šampano ir tigrinių krevečių.“

Kai geležinis Vilniaus didvyris pasiekė Ugnės namų duris, ji jau punktualiai lūkuriavo lauke. “Šok į vidų, moterie,“ – nusikvatojo Pilkis ir šelmiškai pakštelėjo į žvarbų Ugnės skruostą. Kaip visada, netrukus ji užsirūkė.

Po gerų dvidešimties minučių keistieji sostinės personažai pasiekė Gedimino Boso rezidenciją, esančią už Vilniaus. Prabangūs Mokytojo namai pulsavo paslapčių kupina praeitim.

Pastatęs Geležmobilį prie ūkinio pastato, kuriame Gediminas buvo įsirengęs pirtį, Vilkas šelmiškai mirktelėjo Vaidilutei. Ji buvo apsitempusi baltu lateksiniu kostiumu ir stovėjo pasirėmusi į pirties sieną  su milžinišku benzino baku rankose.

POKŠT! – į tolį nuskriejo atkimštas šampano butelio kamštis. Vilkas iškilmingai iškėlė putojančio gėrimo taurę ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip Vaidilutė benzinu šlaksto Mokytojo pirties sienas.

“Na, ką, – atsiduso raudoplaukė piromanė. – Užsirūkom?“ Geležinis Vilkas džiugiai sutiko, nes žinojo, kaip šis hedonistinis ritualas pasibaigs.

PYKŠT! POKŠT! – traškėdamos degė rąstinės pirties sienos, kai į jas buvo užgesintos dvi nuorūkos.   Gurkšnodami šampaną ir užkandžiaudami tigrinėmis krevetėmis, slaptieji padegėjai godžiai  stebėjo ugnies spektaklį.

“Dabar ilgai vantom nesivanosi, parše,“ – riebiai nusispjovė Geležinis Vilkas ir tvirtai suspaudė Vaidilutės ranką.

Alkis

Lietingą pirmadienio rytmetį Gediminas Bosas* susiruošė pusryčiauti. Jo didingoje rezidencijoje šįryt tyliai ruseno židinys, o patefonas plėšė Bethoveną.

Išbadėjęs kaip šuo, Gediminas nuskubėjo į valgomąjį. &£@$£! – riebiai nusikeikė jis, kai išvydo pustuštį šaldytuvą, kuriame net pelė pasikartų. Tarnaitė Matilda atostogavo, o tai reiškė, kad valgiu Bosas turi pasirūpinti pats.

Gedimino širdį užgulė nepakeliamas liūdesys. Matydamas, jog šaldytuve nėra maisto, jis jautėsi lyg vaikas, Kalėdų rytą išpakavęs siaubingą dovaną.

Staiga žvitri Boso akis užkliuvo už vienos dėžutės. OPLIA! – sušuko jis pastebėjęs stirnienos konservų skardinę. Šis radinys buvo it šviesa tunelio gale.

Nieko nelaukęs, jis čiupo skardinę ir puolė ją atidarinėti. Gedimino pilvas urzgė ne ką prastesnę simfoniją už Bethoveno. Tačiau – AJAJAI! – atidarius dėžutę,  laukė mažytė staigmena.

TFŪ! – nusispjovė Bosas ir, apimtas siaubo, išmetė konservus ant grindų. Kirminų, lervų ir kito plauko besirangančių būtybių jis bijojo it maro.

Sėdęs į savo prabangų automobilį, vis dar alkanas Bosas nurūko į ką tik duris atvėrusį savo vardinį restoraną Gedimino prospekte. Ši vieta buvo šviežiausias Gedimino verslo kūdikis.

Tačiau pusryčių planui ir šį kartą nebuvo lemta išsipildyti. Prie restorano durų Bosas pastebėjo puikiai pažįstamą  transporto priemonę**.

Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė ir juodojo “Ducati“ savininkas – šarvais pasidabinęs Geležinis Vilkas. Šis tykojo Gedimino prie restorano norėdamas suvesti sąskaitas dėl Ugnės sužalojimo***.

Išvydęs savo ex-Mokytoją, Vilkas suplojo delnais ir, surikęs “Dabar tau bus BATAI, niekše!“, puolė prie jo.

Užvirė negailestinga ir arši kova.

• Stvėręs kovoti nepasiruošusį Gediminą už atlapų, Vilkas įsūdė trejetą riebių antausių;
• Bosas spėjo du kartus nusispjauti ir, iškėlęs kumštį, ruošėsi smogti, tačiau jam sukliudė netikėtas spyris į saulės rezginį;
• Geležinis Vilkas iškėlė Gediminą į orą ir permetė per petį ant šlapio šaligatvio;
• TRAKŠT! – sudužo Mokytojo akiniai;
• Vilkas keturis kartus spyrė Bosui į šonkaulius ir sušuko: “Dar galvoji apie maistą, menkysta?!“
• Gediminas neteko sąmonės.

Saldų pergalės skonį pajutęs Vilkas pergalingai nusikvatojo. Jam pavyko atkeršyti už Ugnę.

“Kažin kodėl šiandien jis buvo toks skystas: ar dėl to, kad alkanas, ar todėl, kad visgi seniokas jau nebe pirmos jaunystės?“ – svarstė Geležinis Vilkas ropšdamasis ant savo motociklo. Numojęs ranka į retorinį klausimą, jis dingo rytiniame Vilniaus rūke – herojaus laukė daugybė žygdarbių.

* Sužinok daugiau apie Gediminą Bosą

** Išsiaiškink, kam priklauso ši transporto priemonė

*** Skaityk apie tai, kaip buvo sužalota miesto legendos veikėja Ugnė Pelenaitė

Elektrinis šokas

Ugnės Pelenaitės* sužalojimai** nebuvo labai rimti, tad jau vėlyvą penktadienio pavakarę ji galėjo palikti klinikas. Aidas Pilkis, jau išmaukęs keletą bokalų alaus, greit spėjo pasigirti merginai, kaip narsiai pamokė azartiškąjį sostinės merą Arūną Apuoką***, tačiau Ugnė tik garsiai kvatojo, girdėdama tokias “svarbias“ naujienas.

“Jau geriau medžiotum savo sensėjų****, gudragalvi, – ironizavo ugniaplaukė. – Smulkios žuvelės tavo metalinio kumščio gali ir palaukti.“

Aidas tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė Ugnei. Tačiau vaikinas aiškiai jautė, jog keršto akistata su Gediminu Bosu nenumaldomai artėja. Abu jaunuoliai lėtai žingsniavo rudenišku Vilniaus senamiesčiu.

ŠVYST! – siaura gatvele, kuria ėjo Ugnė ir Aidas, beveik šviesos greičiu prazvimbė policijos automobilis. “&%$#@! Man jau užtenka trenktų šoferių šitame prakeiktame mieste!“ – suriko Ugnė ir nutolstančiai policijos mašinai parodė vidurinio piršto kombinaciją.

Tačiau abiejų nuostabai, automobilis po keletos akimirkų grįžo atbulas ir sustojo greta jaunuolių. Už vairo sėdėjo stropusis Vilniaus policininkas Vytis Bokštaitis*****. “Sveiki, balandžiai, ar norite penktadieniško nuotykio? Šokite į vidų! Krokuvos gatvėje smagūs dalykėliai dedasi!“ – geros nuotaikos pagautas melodingai juokėsi Vytis.

Netrukus trijulė pašėlusiu greičiu lėkė į Vyčio žadėtos staigmenos vietą. Tačiau tai, ką išvydo Aidas ir Ugnė, tikrai nepriminė linksmo pokšto: gatvės viduryje šlitinėjo apsvaigęs vaikinukas ir necenzūrine leksika vanojo jį apspitusius policijos pareigūnus. Aidas Pilkis puikiai žinojo, kokia Vilniaus persona susijusi su šio vargšelio būkle. Rožės Šaknytės****** psichodeliniai kerai vis dar sklandė po Vilnių.

Vytis mąsliai stebėjo iš proto einantį vaikinuką ir balsu dūmojo: “Prieš keletą metų jau teko su panašiais veikėjais susidurti. Visada, kai tik prisiryja kokių skanumynų, puola keiktis arba, atvirkščiai – linkėjimus siuntinėja.“

“Tie pienburniai neranda kaip išsidirbinėti,“ – paniekinamai pro dantų tarpelį nusispjovė Ugnė. Galiausiai policininkai, matydami, jog nesusitvarko su įdūkusiu narkomanu – BŽŽŽŽŽ! – pavaišino šį gardžiu elektrošoku.

“Reiveriai visada sugadina darbingą savaitgalį,“ – niurnėjo vienas Vyčio kolega, antrankiais surakindamas narkotikų platintoją.

“Tai va tokios tokelės, – mažumėlę susigėdęs sulemeno Vytis Bokštaitis, pagaliau pamatęs, kad tikrai nesužavėjo bičiulių savo penktadienišku pokštu.

* Susipažink su Ugne

** Apie nelaimingą atsitikimą sužinosite šiame įraše

*** Geležinio Vilko susitikimas su sostinės meru

**** Sensėjus – Gediminas Bosas. Pasidomėk šiuo personažu!

***** Vyčio Bokštaičio dosjė

****** Apie psichodelinių kerų divą sužinosite čia

Beprotiškai fantastiška diena

Šaltą pirmadienio rytmetį Gediminas Bosas*, sudribęs į krėslą, rymojo savo darbo kabinete. Sugrįžęs iš komandiruotės**, jis įtariai spoksojo į savo mėgstamiausią paveikslą.

Kažkas buvo ne taip: paveikslas kabojo kreivai. Gediminą ėmė pyktis, kad kažkas perkrimto jo kraupiąją paslaptį***.

“Negi čia tu būsi prikišęs nagus, Pilki?“ – pusbalsiu niurnėjo G. Bosas. Jis lėtai pakėlė telefoną ir surinko Aido numerį. Tačiau įsijungė balso pašto atsakiklis, tad teko mesti ragelį. Gediminas kaip reikiant įniršo.

PO PARALIAIS! – reikalai kaip niekad buvo prasti: neišdegė planas su VAE****, košmariškai pasibaigė rinkimai, o dar ir numylėtas automobilis pavirto degėsių krūva*****.

Gediminui piršosi viena blaivi mintis. Viskas slysta iš rankų tik todėl, kad garbioji Prezidentė padarė milžinišką įtaką nušurmuliavusiems rinkimams.

“Viskas aišku. Nykštys į viršų – laimi vieni, nykštys į apačią – pergalė kitų rankose. Bet ateityje aš viską išsiaiškinsiu, mano pragariškos užmačios nenueis veltui!“ – G. Bosas it apsėstas blaškėsi po kabinetą, o protas pamažu temo.

DŽIRRR! – staiga tylą nutraukė telefono skambutis. “Alio!“ – Gediminas sušniokštė į ragelį.

“Kažko pasigedai, niekše?“ – iš toli ataidėjo Geležinio Vilko balsas.

“Tai tu čia naršai po mano privačias valdas, metalo lauže?!“ – jaučiu užmaurojo G. Bosas.

“Jei turi problemų – galim susitikti asmeniškai,“ – kitame laido gale miesto sargybinis – POKŠT! – susprogdino kramtomosios gumos burbulą.

Gediminas vėl šveitė ragelį. Reikėjo šiek tiek aprimti. Vyriškis klestelėjo priešais televizorių ir spustelėjo pultelį. Bet ekranas pasitiko įkyriu šnypštimu.

VAMZDIEC! – Gediminui pakirto kojas. “Kaip galėjau pamiršti apie tokį įvykį? – galutinai nusiminė vyrukas. – Man reikėtų kažko išgerti.“

Gediminas Bosas įniko siurbti ramunėlių arbatą. Pagaliau apėmė šiokia tokia ramybė.

“Aidai Pilki, ruoškis nuožmiam susitikimui. Dabar jau aš tau smogsiu, kada to mažiausiai tikėsies!“ – balsu ištarė G. Bosas ir pamišėliškai nusikvatojo.

* Pažintis su G. Bosu čia

** Kas nutiko Gedimino komandiruotės metu

*** Atskleisk paslaptį čia!

**** Sužinok apie baisiuosius Gedimino kėslus

***** Perskaityk, kodėl degė G. Boso automobilis

Kraupus atradimas

Ketvirtadienio rytą Geležinis Vilkas drauge su pilietiškai nusiteikusiu jaunimu šurmuliavo prie Seimo.

Nusprendęs, jog toliau šalti ir žvanginti geležiniais šarvais nėra prasmės, Vilkas apsisukęs patraukė namų link. Įžengus pro duris, herojaus laukė staigmena.

Svetainėje romantiškai arbatą gurkšnojo dėdė Krivis* ir jo naujoji draugė – garbaus amžiaus kaimynė Liucija**.

Liucijai Radvilienei teko girdėti ir spaudoje skaityti apie garsųjį Vilniaus herojų, gelbstintį sostinę nuo Blogio pranašų ir korupcijos, tačiau moteris niekada netikėjo, kad kada nors teks su juo susidurti savo draugo svetainėje.

“Labas rytas, ponia,“ – pasisveikino Vilkas ir nusišluostė batus į durų kilimėlį.

AUČ! – to jau buvo per daug: išpylusi arbatą ant žemės, Liucija apalpo ir parvirto. Vaizdas, kurį ji išvydo, ilgam įsirėš senolės atminty.

ECH! – gailiai atsiduso herojus ir iš lėto ėmė nusirenginėti Geležinio Vilko kostiumą. Jo laukė daugybė žygdarbių ir misijų.

ZVANGT! – Vilko galvon netikėtai šovė viliojanti mintis: o ko neaplankius savo senojo priešo Gedimino Boso***? Ištikimas bičiulis, policijos pareigūnas Vytis Bokštaitis**** vakar informavo, jog Bosas išvykęs į komandiruotę, o jo namai tušti.

Prisiminęs, kiek niekšybių Mokytojas jam yra prikrėtęs ir kiek dar žada prikrėsti, Geležinis Vilkas nusprendė tučtuojau sėsti į Geležmobilį ir nuvažiuoti į Boso rezidenciją, esančią už miesto. Kartą ten jau pavyko įsilaužti.*****

Geležmobilis it peiliu skrodė Vilniaus gatves,  o jame  visu garsu plėšė kovingai nuteikianti ir pergalingo ryžto įkvepianti daina.

Pasiekęs tikslą, Vilkas panaudojo senąjį lietvamzdžio triuką: plastiškai užsliuogęs vamzdžiu, jis atsidūrė prabangiame Gedimino Boso darbo kabinete.

Tikėdamasis rasti slaptų popieriukų ir kitų Mokytoją demaskuoti galinčių dalykėlių, herojus ėmė entuziastingai raustis stalčiuose. Jo erelio akis užkliuvo už vieno prašmatnaus paveikslo.

VAU! – žavėjosi Vilkas ir netyčia užkliudė dešinį rėmo kampą. O tada įvyko šis tas keisto.

Herojaus akyse  prasivėrė milžiniška knygų lentyna, atverdama laiptus, vedančius į rūsyje esančias slaptas patalpas.

OHO! – stebėjosi didvyris ir smalsumo vedamas nusileido žemyn.

Tamsiame rūsyje degė žvakės ir prieš Geležinio Vilko akis atsivėrė netikėta ir kraują stingdanti panorama. Tai buvo žaislais nukrautas altorius.

Herojus jautė, kaip lėtai jo nugara bėginėję šiurpuliukai sustojo kažkur ties stuburkauliu. Jis pamatė nuotrauką, pastatytą altoriaus centre.

“Mergaitė, – sumurmėjo pakraupęs Vilkas. – Kas ji? Kodėl jai įrengtas šis altorius? Ar ji Gedimino? O gal čia ta pati Mergaitė, kuri diktuoja tendencijas žiniasklaidoje?“

Geležinio Vilko galvoje sugulė daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti, matyt, dar buvo per anksti. TREKŠT! – herojus išgirdo iš nežinia kur sklindantį keistą garsą ir nusprendė tuoj pat nešti kudašių iš Gedimino Boso namų.

* Susipažink su Albertu Kriviu

** Pasiskaityk daugiau apie Liuciją

*** Skaityk apie Gediminą Bosą (Mokytoją)

**** Skaityk apie pareigūną Vytį Bokštaitį

***** Skaityk apie tai, kaip Vilkas buvo įsilaužęs į Boso namus

Pamestas ratas

Šviežiausios Vyčio Bokštaičio naujienos apie du niekšelius* kaip reikiant sukrėtė Geležinį Vilką. Sostinės didvyris išėjo iš policijos komisariato ir nusiminęs klestelėjo prie juodojo Geležmobilio vairo.

“Man tikrai praverstų prasilėkti su vėjeliu,“ – apie mėgstamą prasiblaškymo būdą dūmojo Vilkas. BRMM! BRMM! – ėmė kilti aršiojo Geležmobilio apsukos, ir Vilniaus herojus it patrakęs šovė iš vietos.

Geležinis Vilkas be tikslo sukinėjosi po Vilnių, kai – OPLIA! – sankryžoje, įsižiebus raudonam šviesoforui, jo agregatas sustojo greta įtartino automobilio. Bet dar labiau įtartinesnė ir tokia pažįstama pasirodo šioje mašinoje sėdinti persona.

PO ŠIMTS PYPKIŲ! – ant galinės sėdynės tupėjo Nida Veltienė, su kuria Geležinis Vilkas jau seniau turėjo reikalų**! Ši blondinė buvo nuolanki Gedimino Boso ir mistinės Mergaitės*** pakalikė. Vilkui bemat ėmė virti karštas kraujas.

OMG! – N. Veltienė net žioptelėjo šalia savo mašinos pamačiusi šarvuotąjį siaubą. Ji trinktelėjo savo vairuotojui Pauliui Komai per galvą.

“SPAUSK, POFKE, SUSIMILDAMAS!“ – suklykė suktoji blondinė. Geležinis Vilkas tik dabar pamatė, kad prie automobilio vairo sėdi jaunas žurnalistes mėgstantis vilioti politikierius, o salone yra dar keletas persigandusių žmonių.

P. Komos ratai ėmė žviegti ir rovė pirmyn dar nespėjus užgesti raudonam signalui.

“Tai pasikėsinimas, dievaži!“ – dar spėjo išgirsti sostinės sargybinis pro nutolstančio automobilio langą.

HELL YEAH! – Geležinis Vilkas spustelėjo greičio pedalą ir nusivijo N. Veltienę. Bėgliai narsiai lėkė Vilniaus gatvėmis, tačiau P. Koma buvo nepėsčias vairuotojas: jis staigiai šmurkštelėjo į gyvenamųjų namų kiemus.

“Nepaspruksi, balandėli,“ – šyptelėjo Vilkas greit prisivijo gudragalvius.

TRIOKŠT! – netikėtai pasigirdo lūžtančio metalo garsas. Geležinis Vilkas tik spėjo pamatyti, kaip nuo N. Veltienės automobilio nulėkė vienas ratas.

“Še tau žaibą, poniute!“ – nusikvatojo didvyris, kai sugadinta mašina sustojo viename kieme. Tačiau kol Geležinis Vilkas pareigingai priparkavo savo Geležmobilį, N. Veltienė su savo sėbrais mikliai iššoko iš automobilio ir pasileido skuosti kiemais.

Vis dėlto miesto sargybinis ramiai žvelgė į nutolstančią kompaniją. “Tai bus tau pamoka, moterie. Niekas nejuokauja su manimi. Mes dar susitiksim,“ – pergalingai sau ištarė Vilkas ir urgztelėjo.

* Sužinokite paskutines naujienas!

** Čia skaitykite, kaip vieną sykį Geležinis Vilkas susitiko su N. Veltiene

*** Skaitykite, kuo siejasi Gediminas Bosas ir Mergaitė

Vaidilutės pokštas

Šeštadienio vakarą Aidas Pilkis ilsėjosi po didvyriškų savaitės nuotykių. Dėdė Krivis* palepino mylimą sūnėną gardžia vakariene**.O paskui, išsipuošęs ir išsikvėpinęs it pirmos jaunystės bernaitis, slapta išskubėjo į arbatos vakarėlį pas kaimynę Liuciją***.

Aidas slapčia kikeno žvelgdamas į dėdę, kuris jaudinosi prieš pasimatymą ir siaubė visus namus, ieškodamas savo mėgstamo kostiumo. Senolis dievagojosi, kad dėvėjo tą drabužį dar nuo jaunystės laikų.

Jaunasis Pilkis, be abejo, matė dėdės ir jo bičiulio nuotrauką, kurioje jo giminaitis buvo apsivilkęs būtent tą kostiumą.

Kai Aidas liko vienas, jis ėmė mąstyti, ką čia įdomaus nuveikus. GIRGŽT! – lyg užsikirtusi plokštelė galvoje sukosi savaitgalio daina.

Staiga suskambo telefonas. Aidas mieguistu balsu atsiliepė.

“Ei, snaudaliau, šeštadienio vakarą tūnai namie?“ – Ugnė Pelenaitė**** valiūkiškai nusikvatojo kitame laido gale.

Aidui buvo maloni staigmena sulaukti Vaidilutės skambučio. Jis tik spėjo ištarti “LABAS!“, o ugniaplaukė toliau varė savo tiradą.

“Pasiskaityk vakarykštes naujienas, bachūriuk. Pasidarbavau iš peties, – Ugnė, patenkinta savimi, švilptelėjo. – Pakūriau tavo sensėjaus Gedimino***** tačką!“

Jaunasis A. Pilkis – HELL YEAH! – net šoktelėjo į viršų, kai išgirdo šią naujieną. Gediminas Bosas vėl sulaukė nemalonaus išpuolio.

“Tai va, visas “Europos“ garažas svilo kaip skrudinama kiaulė! Bet greit turėjau nešti kudašių, nes tas  Bosas verkdamas puolė prie gaisrininkų ir prašė nelaužti kapoto!“

“Manau, kad turėtume tai paminėti, – tarė Aidas. – Gal kur mieste, po vieną?“

“Tai žinoma, šelmi, – krizeno nenustygstanti Ugnė. – Davai susitinkam!“

Pokalbis baigėsi. Aidas dar kartą perskaitė straipsnį apie sudegintą “BMW“ ir patenkintas nuėjo ruoštis kelionei į naktinę ir pramogų kupiną sostinę.

* Apie dėdę Albertą Krivį

**Išbandykite dėdės Krivio receptus!

*** Liucijos dosjė

**** Apie kovingąją Ugnę Pelenaitę

***** Gedimino Boso istorija

Pasala “Naručio“ restorane

Saulėtą ir šiltą ketvirtadienio vidurdienį Aidas Pilkis darbavosi namuose. Prieš keletą dienų vaikinas turėjo išties įdomų ir neeilinį susitikimą su Ugne*, tad retsykiais vis prisimindavo kai kurias smagesnes detales**.

ŠŠŠ ŠŠŠ! – kitame kambaryje šniokštė senas, bet ištikimas dėdės Krivio*** televizorius.

Senolis pastaruoju metu itin domėjosi politika ir nepraleisdavo jokių naujienų. Dabar kaip tik transliavo gana nuobodų interviu su skandalinguoju ministru pirmininku Audriumi Bubiliumi. Albertui Kriviui labai nepatiko šio žmogėno išraiškos ir politiniai spektakliai, demonstruojami TV ekrane.

PANA MARIJA! – staiga gerajam Aido dėdei net apatinis žandikaulis atvipo. A. Bubilius ėmė porinti apie tai, jog ateityje reikėtų surengti dar vieną piliečių referendumą dėl naujosios Visagino atominės elektrinės.

“Viešpatie aukštielninkas! Aiduk, vaikeli, tu tik pasiklausyk, ką blevyzgoja šitas judošius,“ – dėdė Krivis šūktelėjo sūnėnui. Jaunasis Pilkis užmetė akį į ekraną ir tuoj suprato situacijos rimtumą.

“Kur atominė elektrinė – ten ir Gediminas****,“ – pagalvojo Aidas. Pakvipo rimta problema. Iš kolegų žurnalistų vaikinas dar vakar nugirdo, kad A. Bubilius šiandien pietaus prabangiame “Naručio“ restorane.

Aidui toptelėjo puiki mintis. Jis paskambino žaviajai kaimynei Liucijai***** ir paprašė paskolinti kokių nors moteriškų drabužių. Paskui, skubėdamas į “Narutį“, Aidas užsuko į perukų nuomos saloną.

VOILÀ! – planui jau buvo pasiruošta. Restorano patalpose Aidas mikliai persirengė moteriškais drabužiais ir vykusiai apsimetė padavėja. Tada vaikinas įsimaišė tarp restorano personalo narių, kurie turėjo aptarnauti A. Bubilių.

CHI CHI CHI! – tyliai kikeno A. Pilkis, džiaugdamasis savo išradingumu ir pildamas į krištolo taurę vyną būsimajam svečiui.

TERKŠT! – restorano durys grėsmingai atsivėrė ir Aidas pamatė įžengiantį A. Bubilių su neeiline palyda:

Gediminu Bosu

ir jo rėksmingąja porininke Raudonkepuraite******

ŠE TAU BOBA DEVINTINĖS! – Aidas nieku gyvu nesitikėjo tokios svitos. Pulti vieną A. Bubilių būtų buvę labai rizikinga, nes šalia stovėjo Gediminas, kuris vis dėlto buvo neblogos kovinės formos.

Tačiau staiga įvyko dar vienas netikėtumas. Kol A. Pilkis mintijo apie puolimo planą, prie suktųjų svečių prisistatė kita “Naručio“ padavėja ir nusivedė juos prie rezervuoto staliuko.

Žlugo šitoks planas!

Aidui, vilkinčiam moteriškais drabužiais,  beliko stovėti it įbestam ir mintyse keikti save.

* Ugnės Pelenaitės dosjė čia

**Skaitykite apie Aido ir Ugnės susitikimą

*** Pažintis su Aido dėde Albertu Kriviu

**** Pragariški Gedimino Boso kėslai

***** Apie kaimynę Liuciją Radvilienę

****** Raudonkepuraitės gyvenimo faktai

Pasivažinėjimas su ugniaplauke

Visą pirmadienį Aidui Pilkiui nuo veido nedingo plačiausia šypsena, o širdyje pleveno džiugi nuotaika.

Jaunuolis buvo labai patenkintas savimi, kad taip klastingai, pasinaudojęs Raudonkepuraitės telefonu*, užklupo Gediminą Bosą ir šauniai įkrėtė jam į kaulus**.

Vėlyvą pavakarę Aidas tingiai šmirinėjo po savo rezidencijos svetainę. CVANGT! – telefone pasigirdo naujos žinutės signalas.

“Neatvykti i pasimatyma yra viena, bet visiskai mane pamirsti – kita. Ziauriai pykstu. U.“

Aidas žnegtelėjo į fotelį. Juk tai žavioji piromanė, Ugnė Pelenaitė***, šimtas metų!

WAWAWYWA! – A. Pilkis šoktelėjo beveik iki lubų, tačiau greit susigėdo. Ta istorija su dviračiu vėl iškilo atminty****. Tačiau dabar reikėjo žaibiškai veikti, ir Aidas tuoj ėmė skrebenti atsakymą ugniaplaukei.

“L. atsiprasau. Viska paaiskinsiu. Vaziuosiu i miesta, gal susitinkam?“

Aidas jau galvojo, kaip užkuria savo kietąjį žvėrį.

Ugnė netrukus atrašė:

“Taip lengvai neissipirksi. Bet galim kazkur prasilekti. Beje, tik nesirenk savo apgailetino skardinio apdaro. “

Aidas gūžtelėjo pečiais ir pamąstė: “Patruliuoti nepatruliuosiu, tad kam man tas sunkus kostiumas?“

Vaikinas greit nuskuodė į garažą, užvedė juodąjį monstrą ir garso greičiu išdūmė į naktines Vilniaus gatves.

Pagaliau Aidas susitiko su Ugne. Mergina buvo korektiška ir savo lateksinio Vaidilutės kostiumo šįkart nedėvėjo.

Lėkdami Geležmobiliu, jaunuoliai po ilgo nesimatymo bemat įniko – kaip liaudis mėgsta sakyti – pliurpti vėjus.

Tačiau naktinis Vilnius be kriminalinio prieskonio – ne Vilnius. Staiga Ugnės ir Aido dėmesį patraukė keistokas vaizdelis.

 Geležmobilis tyliai sustojo prie “BMW 318“.

“Nu viršūnė! – Ugnė nusispjovė pro dantų tarpelį. – Ką čia tas pienburnis sugalvojo? Einam, pamokysim pacaniuką!“

Aidas tuoj pat sutiko. Jam irgi niežtėjo kumščiai paauklėti kokį niekšelį.

Pamatę Geležmobilį, iš BMW išvirto trys marihuanos apsirūkę jaunuoliai.

“Nujaučiu, kad juos taip prifarširavo ta pamišėlė Rožė*****,“ – A. Pilkis sugriežė dantimis.

Jaunuolis, laikantis reples, it paklaikęs žvelgė į Geležmobilį.

“A nori, kad ir taviški paremontuočiau?“ – suvebleno signalizacijos taisytojas.

Čia Ugnė nesusivaldė:

• Ji staigiu kojos smūgiu pargriovė narkomaną;
• Keletą kartų spyrė į užpakalį;
• Paskui nagais ėmė akėti nenaudėlio veidą.

Aidas susižavėjęs stebėjo Pelenaitės manevrus. Jaunasis žolininkas be žodžių raičiojosi ant žemės, o jo sėbrai pabėgo.

“Ko spoksai, Pilki? Kviesk savo Bokštaitį******. Beje, panašiai norėjau įsūdyti tau, kai neatvykai su dviračiu.“

Jaunasis žurnalistas tik nurijo seilę ir nieko neištaręs, surinko Vyčio numerį.

* Telefono istorija čia

** Kaip Gediminas gavo strėlių

*** Susipažinkite su Ugne

**** Aido nesėkmė

***** Pažintis su Rože Šaknyte

****** Susipažinkite su Vyčiu Bokštaičiu čia

Pergalė

Geležinio Vilko savaitgalis buvo kaip niekada įtemptas: rinkimų karštinė ir Vargo partijos organizuotas begėdiškas žmonių papirkinėjimas atėmė daug herojaus laiko, kurį jis galėjo skirti poilsiui.

Visą savaitgalį didvyris praleido skambinėdamas ir grasindamas Vargo partijos lyderiui Viktarui Agurkichui, kurio begėdiškas elgesys*, nepaisant to, jog rinkimuose jo partija pirmauja,  vertė raudonuoti.

Po savaitgalinio streso ir įtampos pirmadienio rytą Pilkis miegojo ilgai ir kietai.

Tik staiga – BRRR ! – suvibravo greta lovos gulėjęs Raudonkepuraitės** mobilusis telefonas, kuris herojaus rankose atsidūrė po nelemto incidento gatvėje, kai jaunas banditas bandė apvogti raudonai apsirengusią damą, apie kurią tąkart Vilkas nieko nežinojo.

HRRR! – gudriai suurzgė iš lovos pakilęs Pilkis. Raudonkepuraitei vėl atėjo žinutė.

Perskaičius žinutę, herojui iš džiaugsmo ėmė greičiau plakti širdis. Gedimino pastangos pastatyti naują atominę elektrinę eina veltui!*** Visuomenė išreiškė savo poziciją!

Referendumo rezultatai rodo, kad Lietuvoje dauguma nusiteikę prieš atominę energetiką.

“Kad ir kaip tas menkysta stengtųsi, jo planas neišdegs,“ – piktai apie Mokytoją pagalvojo Vilkas.

DZINGT! – į herojaus galvą pasibeldė nauja, šviežutėlė mintis. Dabar, kai Raudonkepuraitės telefonas jo rankose, jis gali manipuliuoti Bosu.

Gudriai pakėlęs vieną antakį, Pilkis čiupo mobilųjį ir paspaudė mygtuką “Atsakyti“.

Po kelių minučių gimė tekstas:

“Susitinkam uz dvidesimties min prie FORUM PALACE. Reikia pasikalbeti.“

Šokęs į Geležinio Vilko kostiumą, herojus nuskuodė susitikimo vietos link. Geležmobilyje ausis kaitino kovinė atmosfera.

Atvykęs prie “Forum Palace“, Vilkas išvydo lūkuriuojantį Gediminą.

Nusprendęs niekšelį išgąsdinti, herojus atsargiai tipeno jo link ir, kai juodu skyrė mažiau nei metras, Geležinis Vilkas žvangtelėjo šarvais ir tyliai sukuždėjo: “BŪ!“

Krūptelėjęs Gediminas atsisuko ir, nieko nelaukęs, paleido kumščių tiradą.

Prasidėjo pasiutėliškos kautynės:

• Vilkas atlaikė Gedimino smūgius ir, šaukdamas “Pamokysiu tave, kvaily!“ spyrė Mokytojui į saulės rezginį;
• Mokytojas suklupo ant žemės ir, išsitraukęs žvilgantį peilį, nusitaikė į Vilką;
• Herojus spėjo pačiupti aštriaašmenį žaisliuką ir sviedė jį į Nerį;
• Vilkas apsižergė sumišusį Mokytoją ir pliaukštelėjo porą riebių antausių.

TFŪ! – nusispjovė suplukęs herojus ir suriaumojo: “Tavo žaidimai baigti! Pamiršk apie elektrinę!“

Išsitraukęs Raudonkepuraitės mobilųjį telefoną, Vilkas gudriai prisimerkęs tarė: “1:0 mano naudai.“

Tada jis išmetė telefoną į balą, sėdo už Geležmobilio vairo ir nurūko tvarkyti savų reikalų, palikdamas sumišusį mokytoją drybsoti ant asfalto.

* Skaityk apie Viktaro išdaigas

** Sužinok, kas yra Raudonkepuraitė

*** Sužinok, kodėl Gediminas taip nori pastatyti elektrinę