Svylantis kriminalas

Nemigos kankinamas Aidas Pilkis trečiadienį nubudo paryčiais ir išsivirė kavos. Herojui ramiai miegoti nedavė įkyriai galvoje besidėliojantys moteriški fragmentai.

“Ugnė, Ugnė, Ugnė*,“ – liūdnai murmėjo Aidas, dideliais gurkšniais siurbdamas kavą. Pilkis nerimavo, jog jo nelemtas incidentas su dviračiu** sugriovė visas viltis pasikviesti žaviąją raudonplaukę į pasimatymą. Praėjo jau beveik savaitė, o iš jos jokių žinių.

Šiek tiek parymojęs, Aidas nusprendė, kad herojiški žygdarbiai sostinės labui ir kova su Blogio pranašais jam turėtų rūpėti labiau. Dėl šios priežasties Pilkis į darbą išsiruošė pėsčiomis – juk Blogis tyko ant kiekvieno kampo ir galbūt šis rytas bus ta diena, kai Aidas galės pademonstruoti savo tvirtą ir vilkišką narsą?

Ramiai kulniuodamas dar snaudžiančia Švitrigailos gatve, Aidas mintyse dėliojosi šios dienos darbus. Netikėtai žvitri herojaus akis pastebėjo Neteisybę: džinsinį švarką vilkintis jaunuolis pribėgo prie savo keliais skubančios moters ir – ŠMAUKŠT! – ištraukė iš jos rankų mobilųjį telefoną. Nukentėjusioji net nespėjo susiorientuoti, o  vaikinas jau bėgo netoliese stovinčio “Audi“ automobilio link.

“Neskubėk, vagie, tuoj pričiupsiu tave!“ – visa gerkle sustūgo Aidas ir puolė vytis jaunuolį. Ilgametė praktika “Gedimino stulpų lygoje“*** pavertė Pilkį ne iš kelmo spirtu bėgiku, todėl šis vagišių per kelias sekundes pavijo ir parvertė ant žemės.

Aidas prispaudęs koja tvirtai laikė it lydeka spurdantį nusikaltėlį ir tuo pačiu rinko policijos numerį. Netrukus prisitatė pareigūnai ir apsivogęs netikėlis buvo suimtas.

Stebėdamas įtraukiančią policijos spektaklio atomazgą, Pilkis užmiršo, kad iš moteriškės pavogtas telefonas vis dar yra jo kišenėje. Aidas apsidairė, tačiau aplinkui nieko nebuvo.

Vaikinas pabandė atgaminti jos bruožus, tačiau galvoje rodėsi tik akis svilinanti ir raudona it prisirpusi vyšnia moters apranga.

 

“Keista, matyt, turi milijoną telefonų ir pamiršo, kad ką tik buvo apiplėšta,“ – pagalvojo herojus.

BRRR! – suvibravo pavogtasis mobilusis. Atėjo nauja žinutė.

Nors negražu kišti nosį ne į savo reikalus, tačiau Aidas ją “netyčiom“ perskaitė.

Pilkio rankos nevalingai pradėjo drebėti. Dabar vaikinui tapo aišku kaip dieną, kodėl apšvarinta moteris taip greitai išnešė muilą.****

* Skaityk apie Ugnę Pelenaitę

** Sužinok, kas nutiko su dviračiu

*** Kas ta “Gedimino stulpų lyga“?

**** Jei nesupratai SMS prasmės, skaityk šitą įrašą

Ugninis kerštas

Darbo diena sparčiai ėjo į pabaigą, bet Aidas Pilkis nesiruošė apleisti kabineto. Parašęs keletą svarbių straipsnių, žurnalistas įniko į kitą rebusą: Mergaitės žinutės šifravimą. Tačiau reikalas ir šiandien atrodė bergždžias, nes lengviau išmokti belsti Morzės abėcėlę, negu išsiaiškinti kvailų simbolių seką popieriaus skiautėje. Sumišęs Aidas jautėsi tarsi “Nuostabaus proto“ herojus.

Įsijautęs į šifravimus ir sudrėkęs nuo prakaito, A. Pilkis ne iškart išgirdo įkyrų SMS signalą. Žvilgtelėjęs į telefoną, pamatė žinutę ir adresato nuotrauką.

“LABAS, AIDAI, AR NORĖTUM PASIŽIŪRĖTI UGNIES ŠOU? ATVAŽIUOK Į ANTAKALNIO GATVĘ. U.“

JERGUTĖLIAU! – Aidas prikando liežuvį iš nuostabos. Kvietimas į pasimatymą? Po pastarojo susitikimo Vingio parke iš Ugnės Pelenaitės nebuvo jokių žinių. Ir štai ji apsireiškė. A. Pilkis svyravo: vilktis Geležinio Vilko kostiumą ar ne. Tačiau vidų pakuteno vyriškas ego ir jaunuolis pagalvojo, kad įspūdingiau bus, jei merginai pasirodys su savo metalo šarvais.

“Velniai nematė, ir Geležmobilį dar kartą pademonstruosiu,“ – išsišiepęs sau tarė jaunuolis. Jis skubiai persirengė Vilko kostiumu, šoko už vairo ir, per daug nesigilindamas į eismo taisykles, nurūko Antakalnio link.

Geležinis Vilkas jau svajojo, kaip Ugnei papasakos savo pastaruosius nuotykius, o ypač – kaip gražiai įbaugino du kostiumuotus nedorėlius seimūnus.

Geležmobilio garso aparatūra plyšavo it pašėlusi, keldama pragarą ausų būgneliams.

Atvykęs į vietą, Geležinis Vilkas gerokai nustebo. Viename iš kiemų stovėjo Ugnė, tačiau įsispraudusi į baltą ir akiai malonų latekso kostiumą.

“O ji irgi pagalvojo apie savo išeiginį outfit’ą,“ – sumurmėjo herojus, kurio viltys padaryti pribloškiantį įspūdį šiek tiek priblėso.

Vaidilutė stovėjo prie naujo “Lexus“ automobilio ir rankoje laikė benzino kanistrą.

Geležinis Vilkas išsyk suprato, kad tuoj pakvips dūmais.

“Ką ruošiesi daryti, moterie?“ – griežtai sududeno Vilkas. Tačiau Vaidilutė ramiausiai apliejo automobilį benzinu ir lėtai ėmė pasakoti:

“Žadėjau tau mažą spektakliuką. Šie ratai – mano vienos iš  “geriausių“ auklėtojų, ji dirbo “Žolyno“ vaikų namuose*. Velniška bobšė, kuri mane nuolat engdavo ir mušdavo. Niekada nepamiršau skriaudų, kurių man padarė! Suuodžiau, kad ji nusipirko naują tačką, tai galvoju: neilgai džiūgausi, susna. O tu žinai, kaip man patinka pleškinti, kai tai stebi kiti.“

“Nejuokauk, nedėkingoji piromane!“ – Vilkas jau norėjo griebti Vaidilutę už riešo, bet – SPRAGT! -čirkštelėjo degtukas ir “Lexus“ akimirksniu paskendo liepsnose.

Tad Geležiniam Vilkui ir Vaidilutei beliko be žodžių stebėti šį ugnies fakelą. Tolumoje pasigirdo ugniagesių mašinos staugsmas. Reikėjo nedelsiant tepti slides.

* https://miestolegenda.wordpress.com/2012/08/30/ugnes-pelenaites-dosje/

Žinau, kas esi iš tikrųjų

Po susitikimo su meru, Geležinis Vilkas grįžo į savo rezidenciją Žvėryne ir ramiai gurkšnojo vaisinę arbatą. Ištikimasis vilkšunis Herbas žaidė su savo uodega, mėgindamas ją pagauti. Fone skambėjo rami, penktadieniška melodija.

Staiga didvyriui sudiegė šoną. Raitydamasis iš skausmo, Aidas prarijo tris tabletes “APAP“, kurių dėdė Krivis buvo parsiuntęs iš Lenkijos.

Herojaus galvoje ėmė atgimti vakarykštės nakties prisiminimai: po plieninio susidūrimo su Mokytoju, jis buvo sumaitotas it kramtomoji guma. Kažin ar išvis būtų gyvųjų tarpe, jei ne…

Suskambo telefonas. Aidas atsiliepė ir po ilgos pauzės išgirdo pažįstamą, moterišką balsą.

“Žinau, kas esi iš tikrųjų, Aidai… Jei ne aš, dabar kiurksotum ne ant sofos, o Vilniaus laidojimo rūmuose. Arba Kėdainių krematoriume. Susitinkam už penkiolikos minučių Vingio parke.“

Aido atmintis prašviesėjo: vakar, kai jis sužeistas raitėsi ant šaligatvio, lyg iš giedro dangaus išdygo Vaidilutė, kuri sugebėjo įbauginti Gediminą ir šis niekingai patepė slides. Bet kas buvo po to? Šis laiko tarpas išnyko iš herojaus atminties it dūmas.  Aidas pamena tik tai, kad atsibudo Žvėryne, savo lovoje, greta šuns.

Nesileisdamas į gilius apmąstymus, herojus šoko į batus ir nuskubėjo į Vingio parką. Netrukus atsidūręs prie estrados, jis išvydo ant laiptų sėdinčią ir kavą gurkšnojančią ugniaplaukę. Ji pamojo ranka.

Šįsyk Vaidilutė nebuvo apsitempusi baltu lateksu ir už jos diržo nesipuikavo “AK-47“. Prieš Aidą Pilkį sėdėjo paprasta ir džinsuota Ugnė Pelenaitė, gerianti kavą ir rūkanti suktines.

“Nori tikros tabokos, Pilki? – sukikeno ji ir ištiesė tabako maišelį. – Aidui rūkyti tinka labiau nei Geležiniam Vilkui.“

Herojus prisėdo šalia ir užsirūkė. Kurį laiką tvyrojo tyla. Po nejaukių penkių minučių Aidas atsikrenkštė ir prabilo:

“Ačiū, kad išgelbėjai gyvybę.“

“Didelio čia daikto, – numojo ranka Ugnė. – Žinojau, kad paleistas iš Santariškių Gediminas norės suvesti sąskaitas. Nesu tokia kvaila. Vakar naktį praleidai pas mane, paryčiais pristačiau tave dėdei Kriviui. Seniokas buvo ne juokais išsigandęs.“

Aidas pajuto, kaip netikėtai užkaitę jo skruostai pasiekė magmos temperatūrą.

“Aš nakvojau pas tave?“ – sutrikęs paklausė jis.

Vaidilutė koketiškai nusijuokė.

“Neprimink to: miegojai ant sofos, knarkei kaip storas, nusitašęs jūreivis ir per miegus traukei šią dainą.“

Aidas dar labiau susigėdo ir išraudo. “Lieku tau skolingas,“ – sumurmėjo jis ir nurijo deginantį kavos gurkšnį.

Mero pažadas

Penktadienio paryčiais Aidui Pilkiui prisisapnavo slogus košmaras. Vaikinas vaikščiojo ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis ir stebėjosi, jog nemato nė vieno dviračio. Ši populiari sostinės transporto priemonė tiesiog išgaravo! Žmonės kiūtino nukabinę nosis ir nežinojo, kaip nukeliauti nuo taško A į tašką B. Kai kurie piliečiai graudžiai verkė, negailestingai plakėsi bizūnais ir iš sielvarto griežė dantimis. Tokie vaizdai priminė Dantės pragaro ratus. Miestelėnų kančia prislėgė Aidą.

“Kodėl nebėra oranžinių dviračių akcijos?“ – jaunuolis mąsliai žvelgė į tuščius dviratininkų takus.

Vos nubudęs, Aidas persirengė Geležinio Vilko kostiumu ir, nieko nepasakęs Kriviui, savo šauniuoju “Ducati“ nuzvimbė aplankyti sostinės mero Arūno Apuoko. Šis didis vyras kadaise sumanė Oranžinio dviračio akciją ir ją mėgino įgyvendinti, tačiau blogio kėslai neleido geriems ketinimams įsigalėti: dauguma dviračių paprasčiausiai išgaravo nuo Žemės paviršiaus…

Vilniaus merą Geležinis Vilkas pastebėjo senamiestyje, netoli riedžių “Segway“ nuomos punkto. A. Apuokas maloniai šnekino pagyvenusias damutes ir dovanojo vaikams įvairiaspalvius balionėlius. Tačiau įsivaizduokite, kaip sutriko sostinės galva, kuomet prie jo prisiartino šarvuotas herojus. Mero veido išraiška persimainė, jis ėmė kažką vapalioti ir nerangiai pasiūlė Vilkui violetinį balioną.

“Mere, turite Vilniui sugrąžinti oranžinius dviračius, “ – kaip visuomet konkretus buvo Geležinis Vilkas.

“Bet juk tai buvo taip seniai. Ir taip netikra…“ – A. Apuokui ištryško vyriška ašara. Jis prisėdo ant suolelio ir pakvietė Vilką prisėsti greta. Tada meras parimo gerai žinoma mąstytojo poza.

“Man sunku ką nors pažadėti, didvyri. Juk žinai – pinigai,“ – A. Apuokas kreivai šyptelėjo.

Geležinis Vilkas susiraukė, o tokia jo emocija kuo puikiausiai atsispindėjo geležinėje kaukėje. “Tu būsi protingas vyras ir surasi sprendimą.“ – sunki metalinė letena nusileido merui ant peties. – Sutarta?“

Sostinės valdytojui beliko tik linktelėti galva. Patenkintas Geležinis Vilkas pasišvilpaudamas patraukė savo motociklo link. Diena bemat nušvito. Didvyris jau regėjo linksmus vilniečių veidus ir šypsenas. Lyriška daina ėmė spurdėti galvoje.

“Greitai Vilnius turės daugiau nei devynis milijonus dviratukų.“ – letenas pasitrynė Vilkas.

A. Apuoką sukrėtė susitikimas su miesto herojumi. Todėl jau tą patį rytą sostinės meras išplatino džiuginantį spaudos pranešimą.

Penktadienis Vilniuje prasidėjo puikiai.

Paslaptingas telefono skambutis

Visiems miestelėnams pirmadienio darbai jau buvo pasibaigę, tačiau jaunasis pareigūnas Vytis Bokštaitis teberymojo savo tvankiame kabinete ir pasirašinėjo begalę blankų su užrašais “Slaptai!“, “Achtung!“, “Attention!“ ir pan. Policininkui tai teikė keistą, saldų malonumą, jis tartum užhipnotizuotas vedžiojo savo kreivą parašą popieriaus lapuose.

Reikia paminėti, kad pirmadienis buvo gana ramus. Vytis ir jo “Aukuro“ vyrukai susitiko su Geležiniu Vilku ir aptarė šviežiausią praėjusios savaitės nusikaltimų Top-10. Vėliau Bokštaitis su kolega gardžiai papietavo ir nutarė valandėlę nusnūsti aikštelėje netoli Neries.

Po pietų miego ėmė atrodyti, kad savaitės pradžia – įtartinai sklandi. Jokių išpuolių turgavietėse, jokių maniakų, lakstančių riedžiais, jokių elgetaujančių pyplių. Buvo netgi nuobodu ir ganėtinai liūdna. Vytis visuomet susikrimsdavo, jei nesulaukdavo įdomių iškvietimų.

Stropusis pareigūnas padarė pertrauką ir nusprendė užmesti akį į vieną iš naujienų portalų. Vyčio žvilgsnis bukai slidinėjo nuo vienos antraštės prie kitos, o lūpų kamputyje ėmė tekėti seilė. Netikėtai akis užkliuvo už tokio straipsnio pavadinimo:

Vytis prunkštelėjo ir vos nepaspringo šokoladiniu batonėliu. “Tai jau! O man visada atrodė, kad sekso telefonu niekas nepralenks, – sumurmėjo jis pats sau. – Genys margas, o svietas dar margesnis!“

DZINGT! DZINGT! DZINGT! Su lyg tais žodžiais pasigirdo skambutis. Vytis krūptelėjo ir įrėmė padėrusį žvilgsnį į ant stalo stovintį darbo telefoną. Per nugarą nubėgo pagaugai.

“Jedrenifeni…“ – suvapaliojo Vytis.

Skambutis nenutilo ir įkyriai dūzgė. Policininkui beliko pakelti ragelį. Jame iškart pasigirdo skambus ir ekspresyvus moteriškas juokas.

“Labas, Bokštaiti, ar nesutrukdžiau dirbti viršvalandžių? Čia skambina Vaidilutė. Turiu vieną žinią, kurią norėčiau perduoti geležiniam kietuoliui. Kiek žinau, judu pažįstami. Tačiau neturiu jo kontaktų, nes užvakar netyčia supleškinau savo “Samsung“, tad kreipiuosi į tave.“

Vytis Bokštaitis bemat sukruto ir puolė įrašinėti pokalbį.

“Rengiu tokį mažą performansą, – toliau dėstė ugniaplaukė Vaidilutė. – Šią savaitę Vilniuje kils gaisras. Neklausinėk, nei kur, nei kokiomis aplinkybėmis. Bet tai įvyks. Turiu susidoroti su man nepalankiais niekšais. Perspėk Vilkelį, kad suspėtų apsireikšti, nes netyčia gali būti ir nekaltų aukų. Čiau!“

Pareigūnas taip ir liko sėdėti it mietą prarijęs. “Jau geriau susilaukti vienišių skambučių, o ne tokios pavojingos recidyvistės…“ – tyliai pamąstė jis.

Laiko buvo nedaug, reikėjo kuo greičiau apie rengiamą sabotažą informuoti Geležinį Vilką. Vytis surinko Žvėryno rezidencijos numerį. Netrukus atsiliepė Krivis.

Klastingai laimėtas maratonas

Ankstyvą sekmadienio rytą Aidas Pilkis darė kaip niekad rimtą mankštą. Šiandien herojus dalyvaus “Vilniaus maratone 2012“ ir, savaime suprantama, įveiks visus keturis trasos ratus ir iškovos didvyrišką pergalę.

“Suvalgyk morkytę, pasistiprink, vaikeli, – primygtinai prašė dėdė Krivis. – Laukia sunki trasa.“

Rūpestingasis dėdė Krivis iš pačio ryto užsimojo nuvykti į Ukmergės gatvėje esantį ūkininkų turgelį ir nupirkti naminę vištą, kurią patieks pietums po alinančio maratono. Tačiau dėl užtverto eismo teko ilgai ieškoti aplinkkelių ir, Kriviui galiausiai pasiekus turgų, šis jau buvo užsidaręs.

Po sveikuoliškų pusryčių kovingai nusiteikęs Aidas ristele pajudėjo Katedros aikštės link, kur jau būriavosi tiršti bėgikų srautai. Vaikinas buvo pasirūpinęs termoapranga, patogiais sportbačiais ir ritmingomis melodijomis ausinuke.

Pasiekęs Katedrą, Aidas nusprendė padaryti keletą įtupstų. Herojaus akis užkliuvo už kažkur matyto vaikino, kuris šnekučiavosi – VAJEI! – su tamsiajame pasaulyje žinoma narkotikų prekeive Rože. Ši davė jam kažkokių tablečių, o jaunuolis kaipmat jas užgėrė vandeniu.

Aidas netikėtai prisiminė, kas yra šis vaikinas. Jis buvo garsus bėgikas T. V., ankstesniuose maratonuose iškovojęs prizines vietas. Herojaus galvoje pynėsi trumpas ir aiškus minties siūlas: “Tas netikša išgėrė Rožės įkištų vaistų tam, kad įgavęs jėgų, visus aplenktų ir laimėtų šį maratoną. Žūtbūt reikia užkirsti tam kelią!“

Kol Aidas rymojo susimąstęs it tamsus Nevėžis, buvo paskelbtas startas, o klastūnas T. V. dingo beveidėje žmonių minioje.

Po pirmojo trasos rato Aidas pajautė, kad jį palengva apleidžia jėgos. Raudonas kaip močiutės vyšnių kompotas, bet vis dar kvėpuojantis sportišku ritmu, jis nepasidavė ir skuodė tolyn.

Herojaus akys užkliuvo už vaikino, lekiančio priekyje. Ten buvo T. V.! Pribėgęs prie jo,  Aidas stvėrė jį už kapišono ir – ŠNAI! – parvertė žemyn. Ant žemės parkritęs ir sumišęs jaunuolis suriko: “Ko nori, beproti?!“

Susigėdęs ir nuraudęs, herojus paleido vaikiną ir nubėgo tolyn. “Sučiupsiu ir pamokysiu tą klastūną,“ – nusprendė Aidas ir pasigarsino ausinuke skambėjusią dainą.

Paskutiniajame – ketvirtajame – trasos rate maratono veteranų gretos praretėjo. Dauguma pervargo ir tą buvo galima suprasti iš aplink besigirdinčio šnopavimo ir ore tvyrančio prakaito šleifo.

Vos kojas bevelkančiam Aidui dar užteko jėgų švelniai stumtelėti priekyje besimaišančią moteriškę ir taip dar labiau priartėti prie pergalės. Netikėtai tolumoje jis išvydo ne ką kitą, bet patį T. V., kuris jau buvo prie pat finišo linijos.

Deja, buvo jau per vėlu. Klastūnas laimėjo maratoną ir dingo tūkstantinėje gerbėjų  minioje. Nusiminęs Aidas, bandydamas atgauti kvapą, stovėjo susiėmęs už šono ir giliai kvėpavo.

Kautynės “Kempinski“ viešbutyje

Trečiadienio rytą Aidas Pilkis stropiai plušėjo redakcijoje ir, gurkšnodamas kavą, pylė vieną tekstą po kito. Raidės liejosi it iš gausybės rago, tačiau mintys buvo kažkur kitur. Vaikinui ramybės nedavė vakarykštis susitikimas su Vaidilute. Apie žavingosios merginos elgesio motyvus jis išmanė tiek pat, kiek apie NASA erdvėlaivio sudedamąsias dalis. Bet, reikia pripažinti, tai savotiškai traukė…  Aido galvoje skambėjo ši daina.

Staiga Aidas prisiminė  Gediminą, kurį vakar sutiko troleibuse. “Dar suvesiu sąskaitas su tuo menkysta,“ – pagalvojo jis ir paspaudė “Enter“ mygtuką. DIN-DI-LIN! –  netikėtai suskambo telefonas.  . Skambino policijos pareigūnas, o dabar jau ir Aido sąjungininkas, Vytis Bokštaitis.

“Labas, Aidai. Kalbėsiu trumpai. Verslininkas Gediminas Bosas man kelia didelių įtarimų. Šiandien jis dalyvaus viešbučio “Kempinski“ atidaryme.  Tai tiek. Iki.“

HHHR! – jau žinodamas, ką daryti, gudriai urgztelėjo Aidas. Ir kodėl jam, puikiam žurnalistui, neparašius straipsnio apie naujojo viešbučio atidarymą, kuris vyksta šiandien? Į renginį jis pateks naudodamasis žurnalisto padėtimi, o viešbutyje sutikęs G. Bosą, kaipmat suves sąskaitas su niekšu.

Ilgai nedelsęs, Aidas grįžo namo, sėdo į Geležmobilį ir bagažinėn įsimetė Geležinio Vilko kostiumą. “Persirengsiu viešbučio tualete,“ – pagalvojo herojus ir visu greičiu nulėkė “Kempinski“ link.

Įėjęs pro paradines duris, Aidas fojė pamatė Vilniaus merą Arūną Apuoką, būrį solidžių, vyną gurkšnojančių žmonių  ir – ŠE TAU, KALE, RAGAIŠĮ! – su užsienio delegatais kampe šnekučiavosi ir kostiumuotas Gediminas.

Stvėręs Geležinio Vilko kostiumą, Aidas nuskubėjo vyrų tualeto link. Vaikinas tikėjosi, kad niekas iš svečių nepamatys jo nešamų šarvų. Pravėręs tualeto duris, Aidas krūptelėjo. Prie pisuaro  rymojo salėje jį pastebėjęs Gediminas.

Metęs Geležinio Vilko kostiumą į šoną, Aidas puolė prie Mokytojo ir, stvėręs už žilų plaukų, tėškė į tualeto bakelį. Gediminas, urgzdamas iš pykčio, smogė jam į krūtinę taip, kad vaikinas skriejo porą metrų ir trenkėsi į kriauklę. Iš šios pradėjo švokšti vanduo.

Aidas svyruodamas atsistojo ir, pribėgęs prie įtūžusio ir vos ant kojų besilaikančio Gedimino, paniurkdė jį į klozetą. Mėgaudamasis žiopčiojančio Mokytojo simfonija, Aidas rėkė:

“Dabar gerai, niekše, gerai? Sakyk, kas tau pagamins Kapsulę, kuri susprogdins visą Lietuvą? Sakyk!“

Mokytojas buvo ne iš kelmo spirtas: išsitraukęs peilį, jis sužeidė Aido ranką. Pasinaudojęs keliomis jo nuostabos sekundėmis, Gediminas paspruko iššokdamas pro tualeto langą.

Sutrikęs ir sužeistas Aidas liko stovėti nusiaubtame prabangaus viešbučio tualete.

Vytis

Nors Geležinio Vilko pabėgimas nuo Kunigaikščio bei atkaklių policijos pareigūnų pasirodė ne itin didvyriškas poelgis, tačiau dabar herojus aiškiai suvokė: Vilnius ilgą laiką skendėjo tirštoje nusikaltimų tamsoje.

Sostinėje knibždėte knibždėjo Blogio pranašų. Savo priešininkus Geležinis Vilkas jau galėjo skaičiuoti ant vienos metalinės letenos nagų. Tai jį vertė sunerimti ir kiek įmanoma kruopščiau apgalvoti kiekvieną savo naktinį patruliavimą. Netolimoje ateityje herojui derėjo papildyti ne tik savo įspūdingų žaisliukų garažą, tačiau ir kitas amunicijos atsargas.

Ilsėdamasis savo apartamentuose Žvėryne, Aidas Pilkis prisiminė jauną ir drąsų policijos pareigūną, kuris taip puikiai veikė savo būrio priešakyje ir nuožmiai bei trenksmingai išlaužė Geležinio Vilko slaptavietės duris.

Reikėjo tuoj pat išsiaiškinti, kas yra tas uniformuotas jaunuolis. Čia į pagalbą atskubėjo dėdė Krivis, kuris Geležinio Vilko duomenų bazėje atrado visą reikiamą informaciją.

Jaunasis policininkas buvo vardu Vytis Bokštaitis.

Prieš kelerius metus šis jaunuolis sėkmingai baigė Lietuvos policijos mokyklą ir pasišventė skaidriai pareigūno misijai.

HRRR! Geležinis Vilkas išraiškingai urgztelėjo, o Krivis, sėdėjęs prie kompiuterio, net krūptelėjo ir išliejo karštą arbatą ant klaviatūros. Mūsų herojui iškart tapo aišku, jog tai nepėsčias ir gabus vyrukas, puikiai išmanantis savo darbą ir jau tapęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisaro Kastyčio Pukinsko dešinąja ranka. Reikėjo susisiekti su Vyčiu Bokštaičiu, ir tuoj pat!

Tuo tarpu pats Vytis Bokštaitis taip pat turėjo gana nelengvą ir painią dieną. Jau gerokai po vidurdienio jo komanda liūdnai rymojo Vaidotų geležinkelio stotyje, prie smarkaus gaisro nuniokoto rezervuaro ir stebėjo, kaip ugniagesiai baigia savo darbą.

Panašu, jog tai nebuvo eilinis gaisras, nes negausus būrelis liudininkų karštai tvirtino, jog dar prieš pat ugnies spektaklį netoliese rezervuaro regėjo keistos išvaizdos personą. Ji vaikštinėjo šalimais geležinkelio stoties ir intensyviai rūkė cigaretę po cigaretės. Po keliolikos minučių įsiplieskė gaisras ir stoties sargas pastebėjo iš liepsnų išeinančią jauną merginą.

“Ji būvo lyg synovės Vaidzylūtė, žengianci no ūgnies aukūro…“ – murmėjo senukas, kai Vytis jį apklausinėjo. “Vaidilutė? Hmmm…“ – policininkas pasikrapštė pakaušį.

Jaunasis Bokštaitis įdėmiai žvelgė į gaisravietę ir jo viduje augo įtarimas. Kažkas klastingai sukėlė visą šį incidentą Vaidotų geležinkelio stotyje. Vytis beveik neturėjo vilčių visą šį reikalą išpainioti. Vaikino galvoje pašėlusiai sukosi vidinę sumaištį kelianti daina:

Vytis jau keletą dienų susidomėjęs sekė naujienas apie naują sostinės keistuolį – Geležinį Vilką. V. Bokštaitis truks plyš norėjo susipažinti su šiuo veikėju, kuris galbūt galėjo būti naudingas padedant policijos pajėgoms.

“Tai kur gi tu dabar, kai tavęs labiausiai reikia, herojau?“ – mintyse klausė jaunasis policininkas.

Tačiau jis net neįsivaizdavo, kad jau visai netrukus susipažins su pačiu Geležiniu Vilku.