Alkis

Lietingą pirmadienio rytmetį Gediminas Bosas* susiruošė pusryčiauti. Jo didingoje rezidencijoje šįryt tyliai ruseno židinys, o patefonas plėšė Bethoveną.

Išbadėjęs kaip šuo, Gediminas nuskubėjo į valgomąjį. &£@$£! – riebiai nusikeikė jis, kai išvydo pustuštį šaldytuvą, kuriame net pelė pasikartų. Tarnaitė Matilda atostogavo, o tai reiškė, kad valgiu Bosas turi pasirūpinti pats.

Gedimino širdį užgulė nepakeliamas liūdesys. Matydamas, jog šaldytuve nėra maisto, jis jautėsi lyg vaikas, Kalėdų rytą išpakavęs siaubingą dovaną.

Staiga žvitri Boso akis užkliuvo už vienos dėžutės. OPLIA! – sušuko jis pastebėjęs stirnienos konservų skardinę. Šis radinys buvo it šviesa tunelio gale.

Nieko nelaukęs, jis čiupo skardinę ir puolė ją atidarinėti. Gedimino pilvas urzgė ne ką prastesnę simfoniją už Bethoveno. Tačiau – AJAJAI! – atidarius dėžutę,  laukė mažytė staigmena.

TFŪ! – nusispjovė Bosas ir, apimtas siaubo, išmetė konservus ant grindų. Kirminų, lervų ir kito plauko besirangančių būtybių jis bijojo it maro.

Sėdęs į savo prabangų automobilį, vis dar alkanas Bosas nurūko į ką tik duris atvėrusį savo vardinį restoraną Gedimino prospekte. Ši vieta buvo šviežiausias Gedimino verslo kūdikis.

Tačiau pusryčių planui ir šį kartą nebuvo lemta išsipildyti. Prie restorano durų Bosas pastebėjo puikiai pažįstamą  transporto priemonę**.

Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė ir juodojo “Ducati“ savininkas – šarvais pasidabinęs Geležinis Vilkas. Šis tykojo Gedimino prie restorano norėdamas suvesti sąskaitas dėl Ugnės sužalojimo***.

Išvydęs savo ex-Mokytoją, Vilkas suplojo delnais ir, surikęs “Dabar tau bus BATAI, niekše!“, puolė prie jo.

Užvirė negailestinga ir arši kova.

• Stvėręs kovoti nepasiruošusį Gediminą už atlapų, Vilkas įsūdė trejetą riebių antausių;
• Bosas spėjo du kartus nusispjauti ir, iškėlęs kumštį, ruošėsi smogti, tačiau jam sukliudė netikėtas spyris į saulės rezginį;
• Geležinis Vilkas iškėlė Gediminą į orą ir permetė per petį ant šlapio šaligatvio;
• TRAKŠT! – sudužo Mokytojo akiniai;
• Vilkas keturis kartus spyrė Bosui į šonkaulius ir sušuko: “Dar galvoji apie maistą, menkysta?!“
• Gediminas neteko sąmonės.

Saldų pergalės skonį pajutęs Vilkas pergalingai nusikvatojo. Jam pavyko atkeršyti už Ugnę.

“Kažin kodėl šiandien jis buvo toks skystas: ar dėl to, kad alkanas, ar todėl, kad visgi seniokas jau nebe pirmos jaunystės?“ – svarstė Geležinis Vilkas ropšdamasis ant savo motociklo. Numojęs ranka į retorinį klausimą, jis dingo rytiniame Vilniaus rūke – herojaus laukė daugybė žygdarbių.

* Sužinok daugiau apie Gediminą Bosą

** Išsiaiškink, kam priklauso ši transporto priemonė

*** Skaityk apie tai, kaip buvo sužalota miesto legendos veikėja Ugnė Pelenaitė

Kraupus atradimas

Ketvirtadienio rytą Geležinis Vilkas drauge su pilietiškai nusiteikusiu jaunimu šurmuliavo prie Seimo.

Nusprendęs, jog toliau šalti ir žvanginti geležiniais šarvais nėra prasmės, Vilkas apsisukęs patraukė namų link. Įžengus pro duris, herojaus laukė staigmena.

Svetainėje romantiškai arbatą gurkšnojo dėdė Krivis* ir jo naujoji draugė – garbaus amžiaus kaimynė Liucija**.

Liucijai Radvilienei teko girdėti ir spaudoje skaityti apie garsųjį Vilniaus herojų, gelbstintį sostinę nuo Blogio pranašų ir korupcijos, tačiau moteris niekada netikėjo, kad kada nors teks su juo susidurti savo draugo svetainėje.

“Labas rytas, ponia,“ – pasisveikino Vilkas ir nusišluostė batus į durų kilimėlį.

AUČ! – to jau buvo per daug: išpylusi arbatą ant žemės, Liucija apalpo ir parvirto. Vaizdas, kurį ji išvydo, ilgam įsirėš senolės atminty.

ECH! – gailiai atsiduso herojus ir iš lėto ėmė nusirenginėti Geležinio Vilko kostiumą. Jo laukė daugybė žygdarbių ir misijų.

ZVANGT! – Vilko galvon netikėtai šovė viliojanti mintis: o ko neaplankius savo senojo priešo Gedimino Boso***? Ištikimas bičiulis, policijos pareigūnas Vytis Bokštaitis**** vakar informavo, jog Bosas išvykęs į komandiruotę, o jo namai tušti.

Prisiminęs, kiek niekšybių Mokytojas jam yra prikrėtęs ir kiek dar žada prikrėsti, Geležinis Vilkas nusprendė tučtuojau sėsti į Geležmobilį ir nuvažiuoti į Boso rezidenciją, esančią už miesto. Kartą ten jau pavyko įsilaužti.*****

Geležmobilis it peiliu skrodė Vilniaus gatves,  o jame  visu garsu plėšė kovingai nuteikianti ir pergalingo ryžto įkvepianti daina.

Pasiekęs tikslą, Vilkas panaudojo senąjį lietvamzdžio triuką: plastiškai užsliuogęs vamzdžiu, jis atsidūrė prabangiame Gedimino Boso darbo kabinete.

Tikėdamasis rasti slaptų popieriukų ir kitų Mokytoją demaskuoti galinčių dalykėlių, herojus ėmė entuziastingai raustis stalčiuose. Jo erelio akis užkliuvo už vieno prašmatnaus paveikslo.

VAU! – žavėjosi Vilkas ir netyčia užkliudė dešinį rėmo kampą. O tada įvyko šis tas keisto.

Herojaus akyse  prasivėrė milžiniška knygų lentyna, atverdama laiptus, vedančius į rūsyje esančias slaptas patalpas.

OHO! – stebėjosi didvyris ir smalsumo vedamas nusileido žemyn.

Tamsiame rūsyje degė žvakės ir prieš Geležinio Vilko akis atsivėrė netikėta ir kraują stingdanti panorama. Tai buvo žaislais nukrautas altorius.

Herojus jautė, kaip lėtai jo nugara bėginėję šiurpuliukai sustojo kažkur ties stuburkauliu. Jis pamatė nuotrauką, pastatytą altoriaus centre.

“Mergaitė, – sumurmėjo pakraupęs Vilkas. – Kas ji? Kodėl jai įrengtas šis altorius? Ar ji Gedimino? O gal čia ta pati Mergaitė, kuri diktuoja tendencijas žiniasklaidoje?“

Geležinio Vilko galvoje sugulė daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti, matyt, dar buvo per anksti. TREKŠT! – herojus išgirdo iš nežinia kur sklindantį keistą garsą ir nusprendė tuoj pat nešti kudašių iš Gedimino Boso namų.

* Susipažink su Albertu Kriviu

** Pasiskaityk daugiau apie Liuciją

*** Skaityk apie Gediminą Bosą (Mokytoją)

**** Skaityk apie pareigūną Vytį Bokštaitį

***** Skaityk apie tai, kaip Vilkas buvo įsilaužęs į Boso namus

Vaidilutės pokštas

Šeštadienio vakarą Aidas Pilkis ilsėjosi po didvyriškų savaitės nuotykių. Dėdė Krivis* palepino mylimą sūnėną gardžia vakariene**.O paskui, išsipuošęs ir išsikvėpinęs it pirmos jaunystės bernaitis, slapta išskubėjo į arbatos vakarėlį pas kaimynę Liuciją***.

Aidas slapčia kikeno žvelgdamas į dėdę, kuris jaudinosi prieš pasimatymą ir siaubė visus namus, ieškodamas savo mėgstamo kostiumo. Senolis dievagojosi, kad dėvėjo tą drabužį dar nuo jaunystės laikų.

Jaunasis Pilkis, be abejo, matė dėdės ir jo bičiulio nuotrauką, kurioje jo giminaitis buvo apsivilkęs būtent tą kostiumą.

Kai Aidas liko vienas, jis ėmė mąstyti, ką čia įdomaus nuveikus. GIRGŽT! – lyg užsikirtusi plokštelė galvoje sukosi savaitgalio daina.

Staiga suskambo telefonas. Aidas mieguistu balsu atsiliepė.

“Ei, snaudaliau, šeštadienio vakarą tūnai namie?“ – Ugnė Pelenaitė**** valiūkiškai nusikvatojo kitame laido gale.

Aidui buvo maloni staigmena sulaukti Vaidilutės skambučio. Jis tik spėjo ištarti “LABAS!“, o ugniaplaukė toliau varė savo tiradą.

“Pasiskaityk vakarykštes naujienas, bachūriuk. Pasidarbavau iš peties, – Ugnė, patenkinta savimi, švilptelėjo. – Pakūriau tavo sensėjaus Gedimino***** tačką!“

Jaunasis A. Pilkis – HELL YEAH! – net šoktelėjo į viršų, kai išgirdo šią naujieną. Gediminas Bosas vėl sulaukė nemalonaus išpuolio.

“Tai va, visas “Europos“ garažas svilo kaip skrudinama kiaulė! Bet greit turėjau nešti kudašių, nes tas  Bosas verkdamas puolė prie gaisrininkų ir prašė nelaužti kapoto!“

“Manau, kad turėtume tai paminėti, – tarė Aidas. – Gal kur mieste, po vieną?“

“Tai žinoma, šelmi, – krizeno nenustygstanti Ugnė. – Davai susitinkam!“

Pokalbis baigėsi. Aidas dar kartą perskaitė straipsnį apie sudegintą “BMW“ ir patenkintas nuėjo ruoštis kelionei į naktinę ir pramogų kupiną sostinę.

* Apie dėdę Albertą Krivį

**Išbandykite dėdės Krivio receptus!

*** Liucijos dosjė

**** Apie kovingąją Ugnę Pelenaitę

***** Gedimino Boso istorija

Pergalė

Geležinio Vilko savaitgalis buvo kaip niekada įtemptas: rinkimų karštinė ir Vargo partijos organizuotas begėdiškas žmonių papirkinėjimas atėmė daug herojaus laiko, kurį jis galėjo skirti poilsiui.

Visą savaitgalį didvyris praleido skambinėdamas ir grasindamas Vargo partijos lyderiui Viktarui Agurkichui, kurio begėdiškas elgesys*, nepaisant to, jog rinkimuose jo partija pirmauja,  vertė raudonuoti.

Po savaitgalinio streso ir įtampos pirmadienio rytą Pilkis miegojo ilgai ir kietai.

Tik staiga – BRRR ! – suvibravo greta lovos gulėjęs Raudonkepuraitės** mobilusis telefonas, kuris herojaus rankose atsidūrė po nelemto incidento gatvėje, kai jaunas banditas bandė apvogti raudonai apsirengusią damą, apie kurią tąkart Vilkas nieko nežinojo.

HRRR! – gudriai suurzgė iš lovos pakilęs Pilkis. Raudonkepuraitei vėl atėjo žinutė.

Perskaičius žinutę, herojui iš džiaugsmo ėmė greičiau plakti širdis. Gedimino pastangos pastatyti naują atominę elektrinę eina veltui!*** Visuomenė išreiškė savo poziciją!

Referendumo rezultatai rodo, kad Lietuvoje dauguma nusiteikę prieš atominę energetiką.

“Kad ir kaip tas menkysta stengtųsi, jo planas neišdegs,“ – piktai apie Mokytoją pagalvojo Vilkas.

DZINGT! – į herojaus galvą pasibeldė nauja, šviežutėlė mintis. Dabar, kai Raudonkepuraitės telefonas jo rankose, jis gali manipuliuoti Bosu.

Gudriai pakėlęs vieną antakį, Pilkis čiupo mobilųjį ir paspaudė mygtuką “Atsakyti“.

Po kelių minučių gimė tekstas:

“Susitinkam uz dvidesimties min prie FORUM PALACE. Reikia pasikalbeti.“

Šokęs į Geležinio Vilko kostiumą, herojus nuskuodė susitikimo vietos link. Geležmobilyje ausis kaitino kovinė atmosfera.

Atvykęs prie “Forum Palace“, Vilkas išvydo lūkuriuojantį Gediminą.

Nusprendęs niekšelį išgąsdinti, herojus atsargiai tipeno jo link ir, kai juodu skyrė mažiau nei metras, Geležinis Vilkas žvangtelėjo šarvais ir tyliai sukuždėjo: “BŪ!“

Krūptelėjęs Gediminas atsisuko ir, nieko nelaukęs, paleido kumščių tiradą.

Prasidėjo pasiutėliškos kautynės:

• Vilkas atlaikė Gedimino smūgius ir, šaukdamas “Pamokysiu tave, kvaily!“ spyrė Mokytojui į saulės rezginį;
• Mokytojas suklupo ant žemės ir, išsitraukęs žvilgantį peilį, nusitaikė į Vilką;
• Herojus spėjo pačiupti aštriaašmenį žaisliuką ir sviedė jį į Nerį;
• Vilkas apsižergė sumišusį Mokytoją ir pliaukštelėjo porą riebių antausių.

TFŪ! – nusispjovė suplukęs herojus ir suriaumojo: “Tavo žaidimai baigti! Pamiršk apie elektrinę!“

Išsitraukęs Raudonkepuraitės mobilųjį telefoną, Vilkas gudriai prisimerkęs tarė: “1:0 mano naudai.“

Tada jis išmetė telefoną į balą, sėdo už Geležmobilio vairo ir nurūko tvarkyti savų reikalų, palikdamas sumišusį mokytoją drybsoti ant asfalto.

* Skaityk apie Viktaro išdaigas

** Sužinok, kas yra Raudonkepuraitė

*** Sužinok, kodėl Gediminas taip nori pastatyti elektrinę

Gedimino auka

Spalio 13-osios – Tarptautinės Mergaitės dienos – rytą Gediminas Bosas nubudo labai anksti. Prieš daugelį metų šią dieną gimė jo Mergaitė ir gimdydama mirė žmona*.

Ši diena niekada neišsitrins Gediminui iš atminties, todėl kiekvienais metais Tarptautinės Mergaitės dienos proga jis laikosi savito papročio: Mergaitė visada yra pagerbiama.

1982 m. Tarybų valdžia atėmė jo Mergaitę ir Gediminas iki šiol nežino, kur ji, ir ar apskritai yra gyva. Jis yra išsaugojęs tik vieną Mergaitės nuotrauką, kurią labai brangina.

Šios dienos proga Gediminas visada prisimena ir apžiūri visus Mergaitės žaislus, kurie alsuoja senom, atmintyje vis dar išlikusiom akimirkom.

Gediminas savo rezidencijos rūsyje turi slaptas patalpas, apie kurias niekas nežino. Čia laikomi jo įslaptinti dokumentai, susiję su Visagino atomine elektrine** ir kiti jam svarbūs daiktai, apie kuriuos nevalia kam nors žinoti.

Į šias patalpas galima patekti tik tam tikru kampu pakreipus prabangų paveikslą, kabantį Gedimino darbo kabinete. Tai padarius, atsiveria mistinės durys, vedančios į rūsį.

Savo slaptavietėje Gediminas turi įsirengęs milžinišką altorių, kurį puošia gėlėmis, žvakėmis ir žaislais. Jis skirtas Mergaitei.

Šįryt, atėjęs prie altoriaus, jis parklupo ant kelių ir raudodamas šnabždėjo: “Nors nesi šalia, tačiau visa Lietuvos žiniasklaida primena tave. Tu ir esi ji! Padarysiu viską, kad ir toliau taip būtų, nes žinau, kad to nori.“

Atlikęs savo ritualą, Gediminas įsijungė patefoną, užmerkė akis ir, linguodamas į nostalgišką melodiją, paskendo savo prisiminimuose.

* Skaityk apie Gedimino gyvenimą

** Sužinok, ką Gediminas rezga dėl elektrinės

Kastelučiškas kerštas

Lietingą ir šaltą pirmadienį Aidas nusprendė paaukoti žygdarbiams: šokęs į Geležinio Vilko kostiumą, jis nuvažiavo prie to paties daugiabučio, kurio kieme vakar sprogo petarda.*

Sprogstamąjį užtaisą į orą paleidusi nelaboji Rožė kieme pamiršo savo šalį. Gal dienos šviesoje didvyriui pavyks atrasti daugiau nusikaltimo pėdsakų? Tiesa, reikia paminėti, kad ramybės Vilkui nedavė ir kita, įkyriai galvoje dūzgianti mintis: kokio atsakomojo manevro reikės laukti iš Gedimino**? Po paskutinio judviejų susidūrimo***, Mokytojas tikrai norės suvesti sąskaitas.

PFF! – prunkštelėjo Geležinis Vilkas ir pagalvojo: “Mano ir Gedimino santykiai primena klastingą ir pavojingą šachmatų partiją, kurią pralaimėjusiojo laukia pražūtis. Šioje kovoje gali išlikti tik vienas: jis arba aš.“

Atvykęs prie netikėto sprogimo sudrebinto daugiabučio, herojus ėmė šmirinėti po tuščią kiemą, kuriame tiesėsi purvinas rudeninių balų kilimas.

Be ne vietoje besišlapinančio šunėko, daugiau nusikaltimo pėdsakų nepavyko aptikti.

Tačiau staiga – BAC! – į kiemą įkrypavo aršios išvaizdos senjorė. Nuvijusi šunėką, ji nukrypavo laiptinės link.

“Kur man ji tokia matyta?“ – susimąstė Vilkas ir netikėtai – POKŠT! – ėmė ir prisiminė.

Ši garbingo amžiaus moteriškė šeštadienio vakarą su sėbrais protestavo prieš skandalingai vertinamą režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį, į kurį ėjo Geležinis Vilkas.

“Berods ji laikė šitokį plakatą,“ – prisiminė herojus.

Nors dabar senolę Vilkas matė iš toli, bet po kelių akimirkų didvyrio galvoje susidėliojo visas moters portretas.

“Davatka,“ – nusprendė Vilkas ir jau norėjo traukti namo, bet – AUČ! – išgirdęs skaudų merginos klyksmą, atsisuko.

Prieš akis atsivėrė kraupi panorama: fanatiškoji bobutė užpuolė iš laiptinės išėjusią merginą ir – ČIUPT! – griebė jai už krūtinės, o tada – PYST! – parvertė išsigandusią vargšelę ant žemės.

Senolė plyšavo it užvesta ir, gali būti, apsėsta: “Mačiau tave te, prie teatro! Neleisiu tau užpaškudinti Lietuvos ir Jėzaus! Antikristams čia ne vieta!“

O tada – JERGUTĖLIAU! – moteriškė išsitraukė šventinto vandens ir ėmė juo šlakstyti merginą.

“Stok, ragana!“ – užriaumojo Vilkas ir,  piktai grieždamas dantimis ėmė artintis prie religines apeigas ne vietoje atliekančios moteriškės.

Ot, būta įtampėlės:

• Bobutė nusitaikė į Geležinį Vilką ir – ŠLIŪKŠT! – drėbė šventinto vandens šiurkšlę jo pusėn;
• Herojus vikriai išvengė nereikalingų skysčių ir užstojo nukentėjusią merginą;
• Senolė išsitraukė rožinį ir – RUPŪŽĖLE! – bandė su juo pasmaugti Vilką.
• Šito būta per daug: herojus švelniai stumtelėjo fanatikę, o ji – PLIUMPT! – minkštai krestelėjo į balą.

“Ačiū tau, mano išgelbėtojau,“ – nusišypsojo nuo išpuolio nukentėjusi mergina ir paspaudė geležinę Vilko leteną.

* Skaityk šio įvykio priešistorę

** Kas yra Gediminas Bosas?

*** Skaityk apie paskutinį Mokytojo (Gedimino) ir Geležinio Vilko susidūrimą

Skambutis Narimantui Fekuoliui

Paslaugusis Geležinio Vilko porininkas Vytis Bokštaitis gyvą ir saugų herojų pristatė į namus*. Sugrįžęs į dėdės Krivio kulinariniais šedevrais** kvepiančią rezidenciją Žvėryne, Vilniaus sargybinis nesijautė ramus.

Liūdesį kėlė tai, kad prakeiktasis Gediminas nukniaukė vieną iš mylimiausių transporto priemonių – motociklą “Ducati“.

Lietinga trečiadienio popietė be garaže laukiančio juodojo žvėriuko į Geležinio Vilko širdį atnešė ilgesį ir melancholiją.

“Tau reikia poilsio, vaikeli, – pamatęs išblyškusį ir susikrimtusį Vilką ištarė dėdė Krivis. – Išvirsiu ramunėlių arbatos, o tu ramiai prigulk ir pažiūrėk televizorių.“

Paklausęs dėdės patarimo, herojus išsitiesė ant sofos ir, nors taip nutinka itin retai, įsijungė pragaro dėžę.

Tačiau Geležinio Vilko vėl laukė netikėtumas.

Televizoriaus ekrane didvyris išvydo gerbiamą ir visiems žinomą žurnalistą – Narimantą Fekuolį – kuris, O, VARGELI, reklamavo Visagino atominę elektrinę.

Šitoks akibrokštas Vilkui buvo – ŠLEPT! – tarytum smūgis šlapiu skuduru per veidą. Juk gerbiamas N. Fekuolis yra tas žmogus, kurį dėl pavydėtinos erudicijos gerbė ne tik Pilkis, bet ir žurnalistais dirbę jo tėvai.

Ir štai jis, gerbtas ir mylėtas, iš televizoriaus ekrano tikina, kad tiksinti bomba nieko nekainuos mokesčių mokėtojams.

PLIAUKŠT! – trinktelėjo sau per pakaušį nevilties ištiktas Vilkas.

“Kodėl? Kas jam sumokėjo už šią reklamą?“ – susirūpinęs svarstė herojus. Jis žinojo, kad elektrinės statybą pasiutėliškai remia ne kas kitas, bet jo didžiausias priešas –  Gediminas.***

Geležinis Vilkas kaip niekada aiškiai suprato, kas nutiks, jei ši elektrinė bus pastatyta.

HRRR! – suurzgė didvyris ir susijaudinęs pakilo nuo sofos. Herojiška prievolė kuždėjo, kad skubiai reikia kažko imtis.

Po plieninio susidūrimo su Mokytoju**** Geležinis Vilkas jautėsi išsekęs, todėl susitikimui su N. Fekuoliu jis nebuvo nusiteikęs.

Žurnalistinių įgūdžių įkvėptas, jis susirado šio žmogaus kontaktus ir nusprendė jam tučtuojau paskambinti.

PYYYP! – pasigirdo siganalas, žadantis, kad telefonas bet kurią akimirką gali būti pakeltas.

“Klausau,“ – pasigirdo N. Fekuolio balsas.

Geležinis Vilkas sukaupė visą drąsą ir atsikrenkštęs griežtai ištarė:

“Fekuoli, FE! Tuojau pat nutrauk elektrinės reklaminę akciją, nes tavo geras vardas jau ir taip skendi srutose.“

Giliai atsidusęs, po šių žodžių jis padėjo ragelį.

Ir vis dėlto… Net herojams nėra paprasta reikšti kritiką autoritetams.

* Įvykio priešistorę rasi ČIA

** Sužinok, kaip gamina Geležinio Vilko dėdė

*** Išsiaiškink, kodėl Gediminas remia elektrinės statybą

**** Mokytojas = Gediminas Bosas

Dūmų uždanga

Darganotą antradienio rytą, po didvyriškos viešnagės Kaune, Aidas Pilkis miegojo kietai it šernas. Jaunuolio sapnai kaip niekad buvo ryškūs ir vaizdingi.

NIAM NIAM NIAM! – Aidas gardžiai sučepsėjo per sapnus, tačiau netrukus spalvotą viziją pakeitė tamsus it juodoji skylė košmaras. A. Pilkis krūptelėjo prieš save išvydęs neatpažįstamai pasikeitusį Gediminą*.

Vyriškis pašiepiamai žvelgė Aidui į akis. “Tu neįsivaizduoji, ką aš sugebu,“ – lyg mantrą kartojo sapnuojamas Gediminas Bosas. Bet – OPLIA! – Aidas netikėtai prabudo.

Šalia lovos stovėjo susirūpinęs dėdė Krivis** ir lingavo žilą, senolišką galvą.

“Vaikeli, visai pablūdai… Koks biesas tave nešė į tą Kauną, negi savo miesto velniavos nebeužtenka?“ – liūdnai sniaukrojo dėdė. Tačiau Aidas nieko neatsakė. Jis neabejojo, kad Geležinio Vilko misija turi sklisti dar plačiau, kaip ir senojoje legendoje.

Jaunuolis jau kilo iš lovos, kai staiga – DŽIRRR! – ėmė žviegti telefonas. Blogos nuojautos genamas, Aidas pakėlė ragelį. Jaunąjį Pilkį sukaustė kraupi nuostaba.

Kitame laido gale sududeno Gedimino Boso balsas.

“Sveikas, Aidai, seniai bendravome. Kaip manai, ar mano šonkauliai jau vietoje? Ir, beje, pasigedau savo akinukų.*** Bet dabar turiu tau puikų šaltą dušą: žavioji Pelenaitė**** – mano žinioje! Skubėk, nes kitaip gali būti per vėlu. Sek dūmų signalu,“ – telefono ryšys nutrūko.

Aidas stovėjo tartum basliu trenktas: Ugnė pavojuje! Vaikinas puolė rengtis Geležinio Vilko kostiumą, keletą kartų jį užsivilko išvirkščiai. Galiausiai, pasirinkęs eiklųjį “Ducati“, Vilkas skriejo Vilniaus gatvėmis.

Netrukus herojus pamatė dūmų stulpą, kylantį kažkur sostinės Šiltnamių gatvėje.

Degė naujai statomas Respublikinės Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės skyrius. PFU! – Vilkas vos liežuvio nenusilaužė švebeldžiuodamas šį ilgą pavadinimą.

Atvykęs į vietą, miesto didvyris nutrenkė motociklą ir įbėgo į aprūkusias patalpas. Staiga – BAC! ŠNAI! TERKŠT! – Geležinis pajuto galingų smūgių krušą. Per dūmus nieko nematydamas, herojus tegalėjo mosuoti metaliniais kumščiais į orą.

“Išdūriau tave kaip obuolį, Aiduk! – šalimais nusikvatojo Gediminas. – Tavo mergiotės čia nebuvo, nėra ir nebus. O dabar atiduok man akinius!“

Geležinis Vilkas mėgino smogti į dūmus, tačiau vėl susilaukė įvairių rytietiškų kovos menų elementų.

Galiausiai vienas niuksas buvo tikslus it vinis, ir sostinės herojus krito ant grindų. Dūmuose dar aidėjo skardus, bet tolstantis G. Boso juokas, tačiau – ŠVYST! – Vilko sąmonės juostelė ūmai nutrūko.

* Gedimino Boso dosjė

** Apie gerąjį dėdę Albertą Krivį

*** Akinių istorija čia

**** Apie Ugnę Pelenaitę

Nelegalaus dyzelino kerai

Saulėtas pirmadienio rytas kvepėjo darbinga savaitės pradžia: anksti prabudęs, Vilniaus didvyris Aidas Pilkis šoko į naujus sportbačius ir išsiruošė pabėgioti į Vingio parką.

Risnodamas parko takais Aidas apmąstė visus savaitgalio įvykius. Ramybės nedavė skaudžiai pasibaigęs susitikimas su G. Bosu* – Mokytojo nusprigtuoti akiniai vis dar buvo Aido Pilkio kišenėje ir, savaime suprantama, kad Gediminas jų tikrai pasiges.

Iš patikimų šaltinių Pilkiui pavyko sužinoti, kad po nedėkingos avarijos Gediminas guli Lazdynų traumatologijos skyriuje. “Nusiųsiu tam niekšui laidotuvių vainiką,“ – pagalvojo Aidas ir, išsitraukęs telefoną, ėmė vykdyti savo klastūnišką planą.

“CHI, CHI, nusiųskite gėlytes į 313 palatą,“ – piktdžiugiškai krizeno užsakymą vykdantis herojus.

Po žvalios mankštos puikiai nusiteikęs Aidas patraukė namų link. Reikia tikėtis, kad dėdė Krivis bus užtaisęs gardžius pusryčius, nes, kaip žinia, rūpestingasis dėdė pasižymi pavydėtinu kulinariniu talentu.

Ramiai gatve kulniuojančio Vilniaus didvyrio akį patraukė priešais sustojęs pažįstamas automobilis.

Pro jo langą raitėsi tiršti, vėsioje ryto drėgmėje stingstantys dūmai, pučiami iš mažyčio tarpelio tarp priekinių dantų. Šių dantų savininkė sėdėjo už vairo ir klastingai šypsojosi.

“Sveikas, Pilki, – pamojo ranka Vaidilutė.** – Šok į vidų – prasilėksim.“

OP! – mažai svarstydamas apie būsimo pasivažinėjimo pasekmes, Aidas įsiropštė į ugniaplaukės rūkorės automobilį.

Juodu patraukė siauromis Žvėryno gatvelėmis ir – JERGUTĖLIAU! – vairuotoja spaudė kaip reikiant, o salone plėšė nostalgiškas rokenrolas.

“Per savaitgalį dar nieko nepadegiau, todėl atsigriebsiu dabar,“ – pareiškė žavingoji Ugnė ir išmetė cigaretės nuorūką pro langą. Toji elegantiškai sudužo ant asfalto.

Grėsmingas Ugnės džipas velnišku greičiu pjovė Metalo gatve ir cypdamas sustojo prie apleistos degalinės.

Čia Aidas pastebėjo du taksi automobilius ir lauke diskutuojančius jų vairuotojus. “Alegai, tai užsipylsim papigiai dyzeliūko, ania? Mania centriūkas kviečia, tai daug laiko bazarint netūriu,“ – tarė vienas iš taksistų ir pasitaisė kepurę.

Sumišęs Pilkis pakėlė vieną antakį ir pažvelgė į Vaidilutę.

“Ši degalinė veikia nelegaliai ir visokie nusmurgę taksistai čia pilasi dyzeliną. Yra du pasirinkimai, didvyri: arba padegam šią irštvą, arba padėk man susipakuoti čia laikomą kurą. Ateity jį panaudosiu tinkamai.“

“Be šansų, moterie! – pasipiktinęs sušuko Vilkas. – Reikia iškviesti policiją, nes ši degalinė turi būti uždaryta.“

Tačiau ryžtingai nusiteikusi Ugnė nusispjovė pro mažyti tarpelį tarp priekinių dantų ir, išsitraukusi revolverį, nuskubėjo į degalinės vidų. Grįžo nešina šešiais, dyzelino pilnais bakais.

Aidas surinko policijos numerį ir atsidusęs ištarė: “Šįkart tu laimi. Degalinė bus uždaryta, bet kurą gali pasilikti. Su viena sąlyga – jei parveši namo ir sutiksi eiti su manimi į pasimatymą.“

* Sužinok, kas nutiko su G. Bosu

** Kas ta Vaidilutė? Atsakymą rasi čia.

Naktinis incidentas

Penktadienio naktį sostinė kaip reikiant šurmuliavo. Jauni miestelėnai skubėjo pirmieji sugužėti į naktinius klubus ir kitas įdomesnes knaipes, nes Vilniuje vyko daug garso ir šviesų žadėjusi “Green Night“.

Aidas Pilkis, vis dar nesmagiai jausdamasis dėl nesėkmingo susitikimo su narsiaisiais riteriais*, nutarė neatsilikti nuo jaunimo ir taip pat panaktinėti. Jaunasis žurnalistas žinojo vieną gana nepopuliarų bariuką, kuris buvo nugrūstas Konstitucijos prospekte, tad nuvažiavo ten.

ALELIUJA! – vis dėlto prieš akis laukė savaitgalis, tad kodėl gi neatsipalaidavus? A. Pilkis užsuko į seniai belankytą barą ir, pasilabinęs su pažįstamu barmenu Stiopka, paprašė bokalo šalto alaus.

Aidas prisiminė, jog dažnai čia užsukdavo pasėdėti su savo Mokytoju, Gediminu Bosu**. Tačiau dabar abu vyrai buvo nuožmūs ir nesutaikomi priešai.

Rinkosi įsilinksminę žmonės, bet staiga keistas pojūtis – ŠNIOKŠT! – užplūdo jaunąjį Pilkį. Geležinio Vilko intuicija dažniausiai neapgaudavo: netoliese buvo kokia nors kriminalinė persona.

Senas baro patefonas grojo ritmingą dainą, kuomet Aidas pamatė į vidų įžengiantį patį Gediminą Bosą.

Mokytojas taip pat pastebėjo jaunuolį ir sustingo it mietą prarijęs, tačiau greit atgavo savitvardą ir prisiartino prie Aido.

“Mažas mūsų pasaulėlis, Aidai. O gal derėtų į tave kreiptis “Geležini Vilke“, tiesa?“ – G. Bosas klastingai prisimerkė.

Aidas truputį patylėjo, bet neišlaikęs pykčio, stipriai sprigtelėjo Gediminui į nosį ir šis pametė akinius.

“Gerbiamasis, per daug sau leidžiate malti liežuviu!“ – Aidas čiupo už atlapų aklą kaip kurmis Gediminą ir – ŠNAI! – išmetė vyrioką pro baro duris. Barmenas Stiopka tik šelmiškai suko ūsą ir nekreipė dėmesio į konfliktą.

Atsidūręs gatvėje, G. Bosas griebėsi dažnos savo taktikos: tepti slides. Jis be žodžių pakilo nuo šaligatvio ir puolė į gatvę. Tačiau raudonas šviesoforas nelėmė nieko gero.

Aidas Pilkis išsižiojęs stebėjo įspūdingą salto mortale, kurį virtuoziškai atliko G. Bosas, versdamasis per BMW.

Gediminas gerai susigūrino kaulus. Jis išsitėškęs gulėjo ant gatvės ir buržujiškai keikėsi. Aidas puolė prie Mokytojo. Staiga BMW durelės atsidarė ir lauk šoko keistos išvaizdos žmogysta. Ji apsidairė, pamatė avarijos pasekmes ir mikliai dingo iš įvykio vietos.

Jaunasis Pilkis sugriežė dantimis.

“Nostradamai***, pamišėli tu,“ – teištarė jis ir ėmė rinkti greitosios pagalbos numerį.

* Apie susitikimą su riteriais

** Gedimino Boso dosjė čia

*** Apie Nostradamą