Kunigaikščio “supakavimas“

Po akiplėšiško Kunigaikščio išpuolio Aidas grįžo namo ir susimąstė. Herojaus galvoje ūžė daugybė minčių: “Kaip pričiupti tą niekšą, Vilniaus kišenių tuštintoją?“

Atsakyti į kankinantį retorinį klausimą padėjo išmintingasis augintinis Herbas, kuris, pakėlęs vieną antakį, nosimi baksnojo į ant stalo gulinčią pypkę. BINGO! – apsidžiaugė Aidas ir, išsitraukęs mobilųjį telefoną, surinko savo pagalbininko – pareigūno Vyčio Bokštaičio – numerį.

Vilniaus miesto karys nujautė būsimo žygdarbio rezultatą ir jo ausyse skambėjo pergalinga melodija.

“Šauniai padirbėjai, seni. Savo mylimiausios pypkės niekšelis tikrai pasiges, – pagyrė Vilką Vytis ir pasiūlė už dešimties minučių susitikti prie apleistos gamyklos Naujojoje Vilnioje. – Atvaryk į Vileiką. Gavome pranešimą, kad Kunigaištis šiuo metu ten su visa savo gauja.“

AUČ, pakvipo iššūkiais! Apsisukęs ant kulno, Aidas šoko į Geležinio Vilko kostiumą ir, sėdęs ant savo juodojo žirgo “Ducati“, energingai nurūko Naujosios Vilnios link.

Išlipęs prie apleistos gamyklos, herojus iškart pastebėjo trypčiojančius Kastytį Pukinską, Vytį Bokštaitį ir kitus pareigūnus. Automobilius jie buvo palikę tolėliau, nes gudrieji policininkai sumanė surengti pasalą.

“ŠE TAU, BOBA, DEVINTINĖS!   – išvydęs Geležinį Vilką, nudžiugo vyriausiasis pareigūnas K. Pukinskas. – Padėk pypkutę matomoje vietoje, o mes pasislėpsime krūmuose. Tuoj turi pasirodyti Kunigaištis su visa šutve.“

Bemat paklausęs nurodymų, herojus padarė kaip paprašytas. Policininkai neklydo: netrukus horizonte pasirodė apskurusi, skrybėlėta, bepypkė figūra, kuri palinkusi krypavo gamyklos link ir skundėsi sėbrams: “Jubytvajm***, kaip noriu užrūkyt!“ Ten buvo Kunigaikštis.

Priartėjęs prie net ir pusakliui matomai padėtos pypkės, vagių vadas nušvito iš laimės ir riktelėjo: “ZAJABIS!“

Negalėdamas atsidžiaugti gudriai sumeistrauta pasala, Geležinis Vilkas  palaimingai suspurdėjo ir – ŽVANGT! – metaliniais šarvais sukrutino krūmo, prie kurio tupėjo pasislėpęs, lapus. Visų Kunigaikščio sėbrų akys atsisuko į jį.

Vienas iš artimiausių jo pakalikų, vagišius Nostradamas, dėjo į kojas, o Geležinis Vilkas puolė  vytis.

Iš krūmų šokę policininkai pradėjo puolimą: neilgai trukus, Kunigaištis su visa šutve buvo sučiuptas.

Greitakojis Nostradamas šoko į automobilį, kurio markę išdavė dvi persipynusios raidės “V“, ir nurūko Naujosios Vilnios vieškeliais.

Geležinis Vilkas nebeturėjo galimybės pasivyti vagišiaus, nes jo “Ducati“ stovėjo gerokai toliau, už gamyklos.

“Ech, bent jau pavyko pričiupti Kunigaikštį,“  – sumurmėjo herojus ir pergalingai užsirūkė.

Deimantinis grobis

Visą savaitgalį Aidui Pilkiui iš galvos neišėjo netikėtas susitikimas su Ugne Pelenaite. Jis netgi nusipirko tos pačios rūšies tabako, kuriuo dalinosi ugniaplaukė. Ištvermingas vaikinas greitai įveikė kūno skausmus, Krivis juo rūpinosi kaip niekada gerai. Po smarkaus dėdės masažo organizmas tiesiog dūzgė, tačiau kažkas vis dar buvo ne taip. Jaunasis žurnalistas pirmadienio rytmetį atsiprašė iš darbo ir dabar knapsėjo ant liepto prie Žaliųjų ežerų.

Aidas jautėsi sutrikęs ir, kaip mėgo daryti, garsiai klausinėjo savęs, kodėl kovingoji Vaidilutė jį išvis gelbėjo.

“Ar visa tai turėčiau priimti kaip kažkokią klastą?“ – A. Pilkis dėliojo pūkuotukišką murmelę sau po nosimi. Žinoma, atsakymo iš pašonės jis tikrai nesulaukė.

Nes ir dar viena mintis atkakliai nedavė ramybės.

DŽIRRR! – staiga kelnių kišenėje suvibravo mobilusis. Tai buvo SMS iš dėdės Krivio. Jis pagaliau įsigijo padėvėtą “Nokia 3310“ telefoną ir dabar buvo laimingas rašinėdamas sūnėnui.

“IVYKDYTA BAISI VAGYSTE VAIKELI SKUBIAI VAZIUOK“

Aidas perskaitė chaotišką dėdės žinutę ir bemat visos mintys apie Vaidilutę išskrido lauk. Kvepėjo žygdarbiu! Geležmobilis ištikimai lūkuriavo krūmuose. Geležinio Vilko kostiumas akimirksniu atsidūrė ant Aido.

Geležinis Vilkas iki dugno spaudė greičio pedalą. Geležmobilis plentu slydo kaip per sviestą.

“Įtariu tik vieną menkystą!“ – herojus karčiai susiraukė.

Specialus siųstuvas rodė lokacijos vietą, kur buvo įvykdyta vagystė. Geležinis Vilkas be vargo pasiekė tašką. Tai buvo Birutės gatvė. Žinoma, šaukštai jau popiet, nes niekšas su visu grobiu žaibiškai išsinešdino.

Tačiau reikėjo matyti, kaip vietoj policijos pareigūno išvydusi geležinį didvyrį, reagavo apšvarintoji pilietė S. R.

Vis dėlto Geležinis Vilkas jai greitai grąžino pasitikėjimą. Kūkčiodama moteriškė ėmė rypuoti apie nelaimę.

“Ne tik visą manąjį jaunamartės kraitį ir deimantus išnešė nevidonai, bet ir Nastutę, mano vienintelį džiaugsmelį…“ – kūkčiojo S. R., įsikniaubusi į Vilko petį. Moterėlė iš rankinuko išsitraukė Nastutės nuotrauką ir kyštelėjo herojui.

Taurios širdies Geležiniam Vilkui taip pat buvo apmaudu dėl tokios netekties. ŠNIURKŠT! – vieną sykį neišlaikė herojus, bet tuoj susitvardė.

“Aš išaiškinsiu šitą piktadarybę! – didvyris padrąsinamai pliaukštelėjo S. R. per nugarą ir jau ruošėsi keliauti iš apvogto buto. Tačiau staiga Geležinio Vilko dėmesį patraukė vienas dalykas. Ant koridoriaus grindų gulėjo pats tikriausias įkaltis: Kunigaikščio pypkė.

“Cha! – nusikvatojo Geležinis Vilkas. – Šį daikčiuką aš pasiimsiu. Dabar tu pats pas mane ateisi, ilgapiršti.“

Herojus mikliai išbėgo, o S. R. nulydėjo sostinės sargybinį viltingu žvilgsniu.

Kunigaikščio dosjė

– Kunigaikštis (tikrasis vardas – A. P.) gimė 1952 m. Vilniuje, netoli Kirtimų.

– Berniuko tėvai – lietuvių inteligentų Ž. ir M. šeima. Tėvas Ž. buvo žymus ir gerbiamas Vilniaus universiteto profesorius, lingvistas, parašęs keletą garsių studijų apie baltų kalbų kilmės teoriją. Mama M. – Antakalnio bibliotekos darbuotoja, archyvistė, aktyvi Vilniaus damų klubo “Madam Freken Bok“ narė ir visuomenininkė.

– 1970 m. A. P. baigė Vilniaus Senamiesčio vidurinę mokyklą, tačiau tai ir buvo pirmas bei paskutinis savišvietos etapas. Reikia paminėti, kad Kunigaikštis svarbiausias gyvenimo mokyklas ir universitetus išėjo tuometinėje “Gorkynėje“, M. Gorkio gatvėje.

– Pasukti moraliniais klystkeliais A. P. paskatino vienas vaikystės incidentas. 1962 m., laukdamas savo gimtadienio, mažasis A. nekantriai ir viltingai tikėjosi pačios brangiausios dovanos – žydro “Rambyno“ dviračio. Tačiau tėvai, net ir puikiai žinodami sūnaus troškimą, tuo metu negalėjo nupirkti šios, anuomet gana deficitinės transporto priemonės. Tada A. nusprendė gimimo dienos dovaną susiorganizuoti pats. Vėlyvą vakarą, besibastydamas po Kirtimų apylinkes, jis nusižiūrėjo naują žvilgantį kaimynų berniuko “Rambyną“ ir šį paprasčiausiai nudžiovė.

– Tačiau, kaip žinia, žmogiškieji troškimai laikui bėgant vis labiau auga ir tampa nebevaldomi. Jaunasis A. P., pajutęs liguistą potraukį savintis svetimus daiktus, į vagystes įsitraukė dar rimčiau. Pirmosios išvykos į Senamiestį duodavo neblogų rezultatų: nelegalus cukrinių gaidelių privatizavimas Kaziuko mugėje, aibė kišenvagysčių iš mokyklos rūbinės, smulkūs bobučių apiplėšinėjimai etc. Inteligentiški tėvai šimtus kartų neturėjo kur dėti akių iš gėdos dėl savo kleptomano sūnaus.

– 1980 m., iškart po vidurinės mokyklos baigimo, jaunuolis A. P. pabėgo iš tėvų namų Kirtimuose ir kartu su moksladraugiais, prisiekusiais hipiais Miša bei Artiomu persikraustė į senamiestį. Tiesa, ir čia neišvengta kriminalo prieskonio: vaikinai savavališkai užėmė vienos mirusios pensininkės butą pačioje Vilniaus širdyje, M. Gorkio gatvėje.

– A. P., kuris nuo paauglystės mėgo ekstravagantiškus švarkus, skrybėles bei akinius masyviais raginiais rėmais, taip pat dažnai girdavosi draugams savo bajoriška (?) kilme, jau senamiestyje gavo kilnią pravardę – Kunigaikštis. Tai įvyko maždaug 1981 m., kai bičiulio Artiomo gitarą Sereikiškių parke sulaužė girti milicininkai, o A. P. kilniaširdiškai pasisiūlė atpirkti draugui brangų instrumentą. “Tu tikras Kunigaikštis, seni.“ – tąsyk išspaudė nuo rašalo apkvaitęs ilgaplaukis Artiomas.

– Nuo vienuolikos metų, turėdamas ydingą rūkymo įprotį, Kunigaikštis svajojo apie solidžią pypkę dramblio kaulo kandikliu. Iš savo pirmosios rimtos vagišiaus “algos“, jau gyvendamas senamiestyje, pagaliau nusipirko išsvajotą daiktą. Beje, apsukrusis A. P. niekuomet nedirbo jokio rimto ir legalaus darbo. Tačiau jo “atlyginimas“ savo dydžiu nenusileido ir vidutinei CK biuro darbuotojo algai.

– Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kunigaikštis dideliu gyvenimo pokyčių nepajuto. Jis ir toliau sėkmingai vertėsi plėšikavimais, tačiau šie vis dažniau įgaudavo platesnius mastus. 1993 m. jis su savo sėbrais įvykdė stambią vagystę Gariūnų turgavietėje, keletą sykių apiplėšė pirmąsias privačias krautuvėles, kurios kaip grybai tuo metu dygo visose Vilniaus apylinkėse. Kunigaikščio bendražygiai jau tuomet pajuto, jog jų bičiulis turi ryškių lyderio bruožų.

– 2001 m. Kunigaikštis ėmėsi planuoti grandiozinį Lietuvos “Ūkio banko“ apiplėšimą. Tais metais jis stropiai rinkosi narius savo būsimai gaujai, kuri pasižymėtų organizuotumu ir bent šiokia tokia drausme.

– Kunigaikštis iki šių dienų gludina savo didįjį planą. Jis ir toliau atidžiai ieško bendraminčių savo reikšmingiausiam projektui. Kunigaikščiui pavaldūs bene visi smulkūs ir šiek tiek stambesni sostinės kišenvagiai, aferistai bei kiti sukčiai, kurie veikia didesnėmis arba mažesnėmis pajėgomis. Kadaise, dabar jau a. a. bičiulis Artiomas labai taikliai išsitarė: “Nė viena Vilniaus kišenė nėra apsaugota nuo mūsų Kunigaikščio. Net jeigu ji kiaura, šis brolužis susirinks ir tai, kas iš jos byra tiesiai ant grindinio.“