Metamorfozė: šarvai ir Geležmobilis

Po lemtingo sapno Aidas Pilkis pasišnekėjo su dėde Kriviu ir tvirtai nusprendė, kad turi sutrukdyti Blogio įsiviešpatavimui.  Kriviui pavyko sužinoti, jog “Gedimino stulpų lygos“ pagrindinis tikslas yra nušluoti Vilnių nuo Žemės paviršiaus ir tai kažkaip susiję su naujos atominės elektrinės statyba. Aidas žūtbūt turi užkirsti tam kelią.

“Tau reikia kostiumo, – kartą tarė Krivis. – Tokio, kuris visiems nenaudėliams keltų siaubą.“ Pirmasis Krivio pasiūlytas kostiumo variantas atrodė šitaip:

Tačiau Aidas šį pasiūlymą priėmė be didelio entuziazmo. Krivis nenuleido rankų ir, prisiminęs seną legendą apie Vilniaus miestą, parengė naują maketą:

Geležinio Vilko kostiumui pagaminti buvo atsiųstos medžiagos iš vienos Japonijos mašinų gamyklos, o jas apdirbo ir nušlifavo kruopščiausi Pilies gatvės amatininkai. Galutinis variantas atrodė štai kaip:

Savo namų vyno rūsyje Aidas Pilkis (o gal jau reikėtų sakyti Geležinis Vilkas?) įsirengė slaptą ir erdvią buveinę, kurioje laikė visą techniką ir amuniciją.

Beje, reikia paminėti, kad Krivis pasirūpino ir Geležinio Vilko transportu. Marijampolės automobilių turguje buvo nupirktas šis modelis:

Aidas nebuvo sužavėtas. Azartą pagavęs dėdė perpirko kitą mašiną iš seno pažįstamo,  Kačerginės ralio čempiono Slavkos:

Ir ši mašina Aidui nesukėlė džiugaus virpulio. Kriviui teko pasukti galvą, kol galiausiai iš Pietų Korėjos buvo parvarytas šis, nemažą sumelę kainavęs gražuolis:

“Geležmobilis, – užtikrintai tarė dėdė. – Už tokio automobilio vairo sės Geležinis Vilkas.“ Dabar naujasis sostinės herojus turi viską, ko jam reikia.

Geležinio Vilko pirmoji žinutė

2012 m. rugpjūčio 25 d. naktį senoji miesto legenda atgijo: Geležinis Vilkas pirmą kartą išėjo pasižvalgyti po Vilnių.

Legenda prasideda

1991 m. rugpjūtį Pilkių šeima išvyko atostogauti į vasarnamį Molėtų rajone, prie Labanoro girios. Mažajam Aidui labai patiko ši vieta – jis žinojo, kad ten visada sutiks savo draugę Agotą, kurios tėvai turėjo sodybą netoliese.

Kartą Aidas ir Agota susiruošė į mišką grybauti. Tėvams apie tai nieko nepranešė. Vaikai mėgo susigalvoti keistų pramogų ir žaidimų miške.

Temo. Agotos pintinė buvo pilna neaiškios kilmės grybų, kurių pavadinimus vaikai susigalvojo patys. Žinoma, didžiąją jų dalį sudarė šungrybiai.

Aidui šovė mintis pažaisti slėpynių. Miškuose, kaip žinia, auga daug medžių, už kurių galima gudriai pasislėpti. Agota, pritūpusi prie apsamanojusio kelmo, lėtai skaičiavo iki dešimties. Mažasis Aidukas pasileido bėgti tolyn į pačią girios glūdumą. Pamatęs aukštą medį, jis sugalvojo užsikabaroti į viršų.

Po dvidešimties minučių Aidas pasijuto pavargęs. Jis vis dar tebetupėjo užsirioglinęs ant medžio šakos. Agotos nebuvo nei kvapo. “Et, kaip gudriai pasislėpiau,“ – pagalvojo berniukas. Tačiau jau visai netrukus žaidimas ėmė atrodyti nebejuokingas.

Miške  buvo tamsu nors į akį durk. Po truputį šalo. Aidas ketino lipti žemyn, tačiau staiga visai netoliese išgirdo staugimą. Berniuką išmušė šaltas prakaitas. Staugsmas po truputėlį artėjo ir Aidas iškart atpažino, kieno tai balsas.

Netrukus apačioje pasigirdo urzgimas. Aplink medį, kuriame tupėjo Aidas, ratus suko trys išbadėję vilkai. Vienas jų, matyt, gaujos vadas, nagais įsikibo į medžio kamieną, tarsi norėdamas užsliuogti aukštyn.  Aido širdis ėmė plakti pasiutusiu greičiu, rodės, kad tuoj iššoks iš krūtinės kaip žiogas, o plaučiai su inkstais iš baimės apsikeitė vietomis.

Vilkai net negalvojo trauktis, tačiau tolumoje nušvito prožektorių  šviesa ir pasigirdo keli duslūs šūviai. Artėjo žmonių balsai, tarp kurių Aidas pažino ir savo tėčio balsą. Plėšrūnai pabūgo ir nubėgo tolyn į girią.

Kelioms minutėms Aidui dingo atmintis, kuri vėl sugrįžo tik atsidūrus šiltame tėčio glėbyje. Berniukas buvo sušalęs ir visas tirtėjo iš patirto siaubo.

Jau buvo visiškai sutemę, tamsa atrodė tiršta ir be jokių šviesos prošvaisčių, bet Aidas regėjo susirūpinusį tėčio veidą, apšviestą prožektoriaus. “Tas, kuris kasdien nesusiduria su baime, dar nemoka gyventi.“ – tarė jis sūnui.

Ilgai ieškojusi Aido, Agota prarado viltį ir grįžo namo. Mergaitė pranešė artimiesiems apie Aido dingimą, todėl visa šeima išėjo jo ieškoti.  Tėvai nepriekaištavo dėl to, kad vaikai išsiruošė į mišką nieko nepranešę. Jų supratingumas buvo viena iš priežasčių, dėl ko Aidas labai mylėjo savo tėvus.

Dar ilgą laiką berniukas sapnavo košmarus apie tamsų mišką ir tris urzgiančius vilkus, pasiryžusius bet kurią minutę perkąsti jam gerklę. Paties stipriausiojo akys piktai žibėjo tamsoje.

Dosjė

– Aidas Pilkis gimė 1985 m. Vilniuje, pasiturinčioje žurnalistų šeimoje.

–  Jo tėvai – Audra ir Vytautas Pilkiai – dirbo viename įtakingiausių nepriklausomybę atgavusios šalies dienraščių ir vystė tiriamosios žurnalistikos žanrą.

– Dėl straipsnių ciklo apie tuo metu sostinėje siautėjusią mafiją 1993 m. jie buvo žiauriai nužudyti nusikalstamos grupuotės vadeivos užsakymu. Tai įvyko jų vasarnamyje Molėtų rajone, netoli Labanoro girios, aštuonmečio Aido akivaizdoje.

– A. Pilkį užaugino jo dėdė Albertas Krivis. Berniukas augo Žvėryno rajone, savo tėvų name.  A. Pilkis turi vilkšunį vardu Herbas.

– Geriausia Aido vaikystės draugė ir simpatija buvo medikė Agota M. 2004 m. ji pateko į autoavariją ir mirė ligoninėje, operacijos metu, dėl gydytojų aplaidumo.

– 2004 m. vasarą Aidas išvyko į kelionę aplink pasaulį, o grįžęs į Lietuvą, mėnesį praleido klajodamas po Labanoro girią. Tais pačiais metais jis įstojo į Vilniaus universitetą.

– 2008 m., atlikdamas žurnalistinę praktiką, Aidas susipažino su vienu įtakingiausių Lietuvos verslininkų Gediminu Bosu. Tais pačiais metais jis įstojo į slaptą, G. Bosui priklausančią  organizaciją “Gedimino stulpų lyga“. Lygos misija – “Aro“ pareigūnų apmokymas bei Lietuvos karo akademijos kariūnų parengimas.

– 2009 m. Aidas tapo antruoju “Gedimino Stulpu“. Šis rangas žymi aukščiausią kovinį asmens pasirengimą visoje organizacijoje. Pirmasis “Stulpas“ yra pats Gediminas.

– 2010 m. Aidas Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos magistro diplomą ir įsidarbino žurnalistu tame pačiame dienraštyje, kuriame dirbo jo tėvai.

– 2012 m. A. Pilkis tapo Geležiniu Vilku.