Kietas kritimas

Trečiadienio vidurdienį Geležinis Vilkas užsiėmė ekstremaliu patruliavimu: raitas ant savo juodojo “Ducati“, sostinės riteris tikrino plikledžiu padengtas gatves.

Prieš akimirką Vilniaus didvyris sulaukė malonios žinutės iš Ugnės Pelenaitės, kurią dar vakar ištraukė iš bėdos*. Atrodė, kad žvarbus vėjas perkoš kiaurai per metalinius šarvus, tačiau dabar išsišiepusiam Vilkui tai buvo nė motais. Žmonės, einantys šaligatviu, sumišusiais žvilgsniais sekė riaumojantį motociklą.

Geležinis Vilkas taip pat išdidžiai žvelgė į miestelėnus, kai – OBA! – minioje jis išvydo šlitiniuojančią pažįstamą figūrą.

Rožė Šaknytė*, elegantiškai pasipudravusi nebe pirmos jaunystės veidą, žygiavo šaligatviu, karts nuo karto iš kokio nors praeivio iškaulydama smulkių centų.

Geležinis Vilkas sulėtino savo žvėrį ir ėmė sekti moterėlę. “Dabar aš tave pričiupsiu, moterie, – herojus įsitempė. – Man rodos, kad turime nesuvestų sąskaitų!“

Apimtas kovingos nuotaikos, didvyris – OPLIA! – straktelėjo nuo motociklo ir pasileido skuosti paskui Rožę. Tačiau slidūs šaligatviai buvo tikras iššūkis, ir Vilkas keletą kartų vos nedribtelėjo ant sėdimosios. Dabar praeiviai šypsojosi stebėdami šį išskirtinį cirką.

Tačiau Rožė, pamačiusi į ją lekiančią šarvuotą personą, tik nusikvatojo, iš už savo kailinių skverno išsitraukė beisbolo lazdą ir it padūkusi ėmė mojuoti Vilkui prieš nosį.

“Taip lengvai nepaimsi manęs, ponaiti, dar turiu sveikatos, utiti!“ – sučiulbėjo Rožė ir – TARKŠT! – savo ginklu keletą kartų smogė Geležiniam Vilkui per šarvus. HRRR! – didvyris ne juokais įtūžo ir jau norėjo griebti nelabąją už rankos, kai staiga – ŠAST! – R. Šaknytė liuoktelėjo į stotelėje stovintį 9-ojo maršruto troleibusą.

Vilkas ilgai nedelsęs šoko iš paskos ir atsidūrė viešosios transporto priemonės salone, kur į jį susmigo pastėrusių keleivių akys.

Rožė mikliai brovėsi pro susispraudusius žmones, kai ūmai – TRUKT! – pradėjusio riedėti troleibuso vairuotojas staigiai spustelėjo stabdžius. “Vajėzau brangus!“ – klastūnė akimirksniu nuskriejo per visą saloną.

Geležinis Vilkas spėjo įsiverti turėklo, o troleibusas lyg niekur nieko sustojo. Rožė aimanuodama pakilo nuo salono grindų. “Mano ranka, pienburni tu!“ – lyg chimera spjaudėsi piktadarė, laikydamasi už sužalotos galūnės.

Geležinis Vilkas pakėlė beisbolo lazdą ir griežtai pažvelgė į Rožę. “Šįkart turėsi man papasakoti apie visus savo niekšingus sumanymus, niekur nepaspruksi!“ – didvyris padėjo moteriai atsikelti ir abu išlipo iš troleibuso.

* Ugnės nuotykis – šiame įraše!

** Rožės Šaknytės gyvenimo istoriją rasite čia

Katė ir pelė

Šaltą antradienio vakarą Ugnė Pelenaitė* jaukiai rymojo su kate ant kelių savo nedideliame bute senamiestyje ir ilgesingai žvelgė į židinį. Jame besistumdantys ugnies liežuviai šoko greitą ir temperamentingą šokį.

“Kaip gera turėti židinį, – svajingai atsiduso žavioji raudonplaukė. – Nereikia nieko mokėti už šildymą.“ Po valandėlės jaukaus knapsėjimo ant minkštakrėslio ji nusprendė paskambti savo vaikystės draugei, gyvenančiai Niujorke, kuriame šiuo metu šurmuliuoja uraganas Sandy.

ECH! – su palengvėjimu po pokalbio atsiduso ugniaplaukė ir pagalvojo: “Gerai, kad šį mėnesį nusprendžiau ten nevažiuoti – kalėdinį apsipirkimą teks perkelti kitam kartui.“

Turbūt antradienio vakaras būtų prabėgęs ramiai, jei Ugnė nebūtų sugalvojusi pasivažinėti po sutemusį Vilnių. Šokusi į savo ištikimąją “Nissan Armada“, ji užvedė variklį ir pradėjo savo naktinę kelionę.

Kai akseleratoriaus pedalo nesibaiminanti ugniaplaukė pasiutėliškai mynė Goštauto gatve, jos automobilyje širdį virpino prikimęs saksofonas.

Sutraukusi cigaretę, Ugnė išmetė ją pro langą ir veidrodėlyje stebėjo, kaip ji grakščiai dūžta ant asfalto. Staiga elegantišką cigaretės mirties sceną pakeitė raudoni ir balti švyturėliai. UPS! – merginą vijosi policija.

CHA! – Ugnė nusprendė šiek tiek pasismaginti ir, valiūkiškai nusispjovusi pro nedidelį tarpelį tarp priekinių dantų, ėmė sprukti nuo pareigūnų. Prasidėjo katės ir pelės žaidimas.

Po kelių minučių raudonplaukė sugalvojo sustoti. Prie lango priėjęs dramblotas vyras pro sukąstus dantis sušvokštė: “Pareigūnas Liutauras Godūtis. Dokūmentus prašom.“

Atkišusi reikiamus popierius, Ugnė ėmė švilpauti savo mėgstamą melodiją.

“Nū, tai kaip darom, ponele, – numykė dramblotasis. – Už šiūkšlinimą ir bėgimą no pareigūnų šį vakarą chaliavai neprasisūksi.“

Žavioji prasižengėlė gūžtelėjo pečiais ir viliokliškai nusišypsojo.

Tačiau pareigūno Liutauro būta įkyraus. “Bagažynę atydarom,“ – burbtelėjo jis.

Nuskambėjus šiems įsakmiems žodžiams, Ugnės nugara perbėgo keli šiurpuliukai: ji NENORĖJO atidaryti bagažinės. NENORĖJO, nes žinojo, kas būtų, jei pareigūnai pamatytų, ką ji ten slepia.

Vieną sykį su Geležinio Vilko pagalba ji apšvarino nelegaliai veikiančią degalinę** ir nuo to karto, jos bagažinėje  stovi gal septyni dyzelino pilni bakai.

Tačiau padėtis buvo be išeities: šį vakarą ji buvo ne Vaidilutė, o Ugnė Pelenaitė – paprasta, pasivažinėti sugalvojusi mergina. Be grimo. Be lateksinio kostiumo. Be AK-74.

Atidariusi bagažinę, ji prisimerkė nenorėdama matyti dramblotojo pareigūno išraiškos.

OPLIA!  – sudrebėjo iš nuostabos išsižiojusio Liutauro pagurklis. Pareigūnas, matyt, nesitikėjo tokios panoramos. “Tai ką darom, a?“ – įžūliai ištarė jis kilstelėjo savo riebią, satisfakcijos išdarkytą marmūzę.

Tačiau Ugnė ramiai šypsojosi ir vis dar nepratarė nė žodžio – ji spėjo išsiųsti žinutę Geležiniam Vilkui su trumpu tekstu “SOS“.

* Ugnės Pelenaitės istoriją rasi čia!

** Skaityk kaip Ugnė ir Geležinis Vilkas apšvarino degalinę

Beprotiškai fantastiška diena

Šaltą pirmadienio rytmetį Gediminas Bosas*, sudribęs į krėslą, rymojo savo darbo kabinete. Sugrįžęs iš komandiruotės**, jis įtariai spoksojo į savo mėgstamiausią paveikslą.

Kažkas buvo ne taip: paveikslas kabojo kreivai. Gediminą ėmė pyktis, kad kažkas perkrimto jo kraupiąją paslaptį***.

“Negi čia tu būsi prikišęs nagus, Pilki?“ – pusbalsiu niurnėjo G. Bosas. Jis lėtai pakėlė telefoną ir surinko Aido numerį. Tačiau įsijungė balso pašto atsakiklis, tad teko mesti ragelį. Gediminas kaip reikiant įniršo.

PO PARALIAIS! – reikalai kaip niekad buvo prasti: neišdegė planas su VAE****, košmariškai pasibaigė rinkimai, o dar ir numylėtas automobilis pavirto degėsių krūva*****.

Gediminui piršosi viena blaivi mintis. Viskas slysta iš rankų tik todėl, kad garbioji Prezidentė padarė milžinišką įtaką nušurmuliavusiems rinkimams.

“Viskas aišku. Nykštys į viršų – laimi vieni, nykštys į apačią – pergalė kitų rankose. Bet ateityje aš viską išsiaiškinsiu, mano pragariškos užmačios nenueis veltui!“ – G. Bosas it apsėstas blaškėsi po kabinetą, o protas pamažu temo.

DŽIRRR! – staiga tylą nutraukė telefono skambutis. “Alio!“ – Gediminas sušniokštė į ragelį.

“Kažko pasigedai, niekše?“ – iš toli ataidėjo Geležinio Vilko balsas.

“Tai tu čia naršai po mano privačias valdas, metalo lauže?!“ – jaučiu užmaurojo G. Bosas.

“Jei turi problemų – galim susitikti asmeniškai,“ – kitame laido gale miesto sargybinis – POKŠT! – susprogdino kramtomosios gumos burbulą.

Gediminas vėl šveitė ragelį. Reikėjo šiek tiek aprimti. Vyriškis klestelėjo priešais televizorių ir spustelėjo pultelį. Bet ekranas pasitiko įkyriu šnypštimu.

VAMZDIEC! – Gediminui pakirto kojas. “Kaip galėjau pamiršti apie tokį įvykį? – galutinai nusiminė vyrukas. – Man reikėtų kažko išgerti.“

Gediminas Bosas įniko siurbti ramunėlių arbatą. Pagaliau apėmė šiokia tokia ramybė.

“Aidai Pilki, ruoškis nuožmiam susitikimui. Dabar jau aš tau smogsiu, kada to mažiausiai tikėsies!“ – balsu ištarė G. Bosas ir pamišėliškai nusikvatojo.

* Pažintis su G. Bosu čia

** Kas nutiko Gedimino komandiruotės metu

*** Atskleisk paslaptį čia!

**** Sužinok apie baisiuosius Gedimino kėslus

***** Perskaityk, kodėl degė G. Boso automobilis

Brangenybė

Penktadienio vakarą į savo senąją “Volvo“ dėdė Krivis* įsimetė raudono vyno butelį, žaliųjų alyvuogių ir žaviąją kaimynę Liuciją**.

Senolis įmynė pirmą pavarą ir, pamerkęs akį greta sėdinčiai ir šventiškai pasipuošusiai Liucijai, patraukė Baltupių link. Juodu keliavo aplankyti Liucijos draugės Antaninos, kuri su turtingu vyru Bernardu gyveno dideliame name su terasa.

AJAJAI, kaip nudžiugo Antanina išvydusi seniai regėtą draugę su šarmingu džentelmenu pašonėje. Senukai įniko gerti vyną, šlamšti  Antaninos užtaisytą įmantrią vakarienę ir plepėti apie politiką, kultūrą ir jaunystę.

Šiek tiek įkaušusių damų skruostai nusidažė mergaitišku raudoniu. Antanina griebė Liuciją už parankės ir nusivedė rodyti per visą gyvenimą sukauptos brangenybių kolekcijos.

“Šį žiedelį vardo dienos proga kadaise man padovanojo Bernardas, – grožėdamasi dideliu žiedu su rubinu, šnabždėjo Antanina. – Jis vadinasi “Ana Karenina“ ir tais laikais kainavo tris algas.“

Kol moterys klegėjo prie brangenybių, seniokai įniko diskutuoti apie medžioklę. Kai buvo ištuštintas trečias vyno butelis, užvirė karšti šokiai.

Vakaras romantiškai tekėjo linksma ir nostalgiška vaga, tik staiga – BUMBT! – pasigirdo keistas garsas. Sunerimę senoliai sukruto ir supuolė į verandą, iš kurios ir sklido šis garsas.

JERGUTĖLIAU! – vitrininis verandos stiklas buvo išdaužtas, o priešaky klastingai triumfavo šiurpą kelianti panorama. Dėdė Krivis iškart atpažino Vilniaus vagių oligarchą Kunigaikštį*** ir jo ištikimąjį sėbrą Nostradamą****.

Žaibiška reakcija pasižymintis ilgapirštis Nostradamas greitai čiupo nešiojamą kompiuterį “Dell“, gulėjusį ant stalo, ir,  spėjęs prigriebti šalimais padėtą fotoaparatą “Canon“, akrobatiškai iššoko pro langą ir nuskuodė mašinos link.

VARGE, VARGELI! – spiegė šoko ištiktos moteriškės. Antanina, griebusi Liuciją už pakarpos, įsakmiai paliepė slėptis po sofa. Kunigaikštis tuo tarpu traukė pypkę ir ramiu veidu į didelį maišą krovė brangenybes.

“Stok, gyvuli!“ – nesėkmingai situaciją bandė kontroliuoti Bernardas, tačiau Kunigaikščio pastumtas, jis it sudraskyti karoliai išbyrėjo ant kilimo.

Gudriausiai šioje padėtyje pasielgė Krivis, kuris, užsirakinęs tualete, skambino savo sūnėnui Aidui.

“Atsiliepk, vaikeli, atsiliepk,“ – meldė dėdė tikėdamasis, jog Geležinio Vilko kostiumu pasidabinęs sūnėnas tuoj pat įkrės vagišiams velnių.

Tačiau jis neatsiliepė – su žaviaja Ugne***** Vilkas siaubė visus Vilniaus barus, o triukšminga aplinka bei raudonplaukės gražuolės draugija telefoną, matyt, nurašė į antrą planą.

Kol Krivis tūnojo tualete nesėkmingai bandydamas prisiskambinti Aidui, vagišiai spėjo susirinkti visą turtą ir išnešti muilą. Nusiminę ir viltį praradę senukai iškvietė policiją.

“Nesijaudink, Antanina, – užtikrintai paguodė Krivis. – Savo brangenybes tu atgausi.“

* Skaityk apie dėdę Krivį

** Sužinok, kas yra Liucija

*** Sužinok apie Kunigaikštį daugiau!

**** Pasidomėk ir apie Nostradamą

***** Skaityk apie Geležinio Vilko draugę Ugnę

Baltoji sumaištis

Ankstų penktadienio rytmetį Aidas Pilkis nubudo po slogaus sapno. Vaikinas neramiai miegojo visą naktį, nes mąstė apie kraupią Gedimino Boso paslaptį*. Aidui visur vaidenosi Mergaitė.

Tačiau rytas už vakarą protingesnis. Aidas išsirideno iš šiltų patalų, atitraukė užuolaidas ir – YOMAYO! – vaizdas už lango tiesiog nokautavo.

“Vaikeli, su pirmuoju sniegu, – jaunuolis už nugaros išgirdo gerojo dėdės Krivio** balsą. – Žinai, net prisiminiau šviesiąją jaunystę ir savo pirmąsias rogeles“. Senolis buvo puikios nuotaikos, nes vėlyvą penktadienio vakarą su bičiule Liucija*** ruošėsi eiti pasiklausyti modernios operos.

Tačiau visiškai iš kitos operos buvo muzika, džiazuojanti Aido galvoje.

“Važiuosiu prasilėkti per sostinę,“ – vaikinas šmurkštelėjo į šaltą Geležinio Vilko kostiumą ir nukurnėjo prie Geležmobilio. Teko gerokai paplušėti, kol miesto sargybinis nuvalė sniegą nuo priekinio stiklo, o dar valandėlę užtruko šildydamas agregato variklį.

Pagaliau Geležinis Vilkas lėkė Vilniaus gatvėmis ir grožėjosi pirmuoju sniegu, iškritusiu sostinėje.

VAJĖ! – Vilkas išsproginęs akis dairėsi aplink, o per metalinį smakrą net nutįso ilga seilė. Bet po akimirkos – BAC! – herojus pajuto smarkų smūgį į Geležmobilio galą.

““№%??*! “@$%!“ – nenorminė leksika srautu pasipylė iš Vilko nasrų. Išlipęs iš Geležmobilio, herojus pamatė kaltininko automobilį. Vyrukas, išlipęs iš savo “Žigulių“, kaltai trypčiojo vietoje, rankose gniaužė kepurę ir išpūtęs akis mikčiojo “atsiprašau, dėde“.

DŽIRRR! – staiga suskambo Vilko telefonas. Atsiliepęs jis išgirdo Vyčio Bokštaičio**** balsą:

“Seni, tu neįsivaizduoji, kas mieste darosi! Avarijas registruojame kaip viščiukus rudenį, siaubelis! Va tau ir pirmas sniegas,“ – stropusis pareigūnas atrodė nusiminęs.

“Tai jau tikrai, svieto pabaiga, – numykė Geležinis Vilkas, vaikštinėdamas aplink lengvai sulamdytą Geležmobilį.  – Gal tau reikėtų pagalbos, bičiuli?“

“Kaip tik patruliuoju Žygimantų gatvėje. Jei esi su ratais – atlėk, užsuksim išgerti kavos į kokią degalinę,“ – šiek tiek pralinksmėjo Vytis.

Vilkas padėjo ragelį, dar kartą žvilgtelėjo į Geležmobilį, paskui – į nekantraujantį vyruką, ir suurzgė:

“Tiek to, pilieti, atliesiu aš tą bamperį, lik sveikas ir būk saugus kelyje.“

Geležmobilio variklis sugaudė ir miesto didvyris nurūko gatve.

* Sužinok Gedimino paslaptį čia

**Alberto Krivio dosjė

*** Tau tikrai įdomu, kas yra Liucija

**** Susipažink su Vyčiu

Kraupus atradimas

Ketvirtadienio rytą Geležinis Vilkas drauge su pilietiškai nusiteikusiu jaunimu šurmuliavo prie Seimo.

Nusprendęs, jog toliau šalti ir žvanginti geležiniais šarvais nėra prasmės, Vilkas apsisukęs patraukė namų link. Įžengus pro duris, herojaus laukė staigmena.

Svetainėje romantiškai arbatą gurkšnojo dėdė Krivis* ir jo naujoji draugė – garbaus amžiaus kaimynė Liucija**.

Liucijai Radvilienei teko girdėti ir spaudoje skaityti apie garsųjį Vilniaus herojų, gelbstintį sostinę nuo Blogio pranašų ir korupcijos, tačiau moteris niekada netikėjo, kad kada nors teks su juo susidurti savo draugo svetainėje.

“Labas rytas, ponia,“ – pasisveikino Vilkas ir nusišluostė batus į durų kilimėlį.

AUČ! – to jau buvo per daug: išpylusi arbatą ant žemės, Liucija apalpo ir parvirto. Vaizdas, kurį ji išvydo, ilgam įsirėš senolės atminty.

ECH! – gailiai atsiduso herojus ir iš lėto ėmė nusirenginėti Geležinio Vilko kostiumą. Jo laukė daugybė žygdarbių ir misijų.

ZVANGT! – Vilko galvon netikėtai šovė viliojanti mintis: o ko neaplankius savo senojo priešo Gedimino Boso***? Ištikimas bičiulis, policijos pareigūnas Vytis Bokštaitis**** vakar informavo, jog Bosas išvykęs į komandiruotę, o jo namai tušti.

Prisiminęs, kiek niekšybių Mokytojas jam yra prikrėtęs ir kiek dar žada prikrėsti, Geležinis Vilkas nusprendė tučtuojau sėsti į Geležmobilį ir nuvažiuoti į Boso rezidenciją, esančią už miesto. Kartą ten jau pavyko įsilaužti.*****

Geležmobilis it peiliu skrodė Vilniaus gatves,  o jame  visu garsu plėšė kovingai nuteikianti ir pergalingo ryžto įkvepianti daina.

Pasiekęs tikslą, Vilkas panaudojo senąjį lietvamzdžio triuką: plastiškai užsliuogęs vamzdžiu, jis atsidūrė prabangiame Gedimino Boso darbo kabinete.

Tikėdamasis rasti slaptų popieriukų ir kitų Mokytoją demaskuoti galinčių dalykėlių, herojus ėmė entuziastingai raustis stalčiuose. Jo erelio akis užkliuvo už vieno prašmatnaus paveikslo.

VAU! – žavėjosi Vilkas ir netyčia užkliudė dešinį rėmo kampą. O tada įvyko šis tas keisto.

Herojaus akyse  prasivėrė milžiniška knygų lentyna, atverdama laiptus, vedančius į rūsyje esančias slaptas patalpas.

OHO! – stebėjosi didvyris ir smalsumo vedamas nusileido žemyn.

Tamsiame rūsyje degė žvakės ir prieš Geležinio Vilko akis atsivėrė netikėta ir kraują stingdanti panorama. Tai buvo žaislais nukrautas altorius.

Herojus jautė, kaip lėtai jo nugara bėginėję šiurpuliukai sustojo kažkur ties stuburkauliu. Jis pamatė nuotrauką, pastatytą altoriaus centre.

“Mergaitė, – sumurmėjo pakraupęs Vilkas. – Kas ji? Kodėl jai įrengtas šis altorius? Ar ji Gedimino? O gal čia ta pati Mergaitė, kuri diktuoja tendencijas žiniasklaidoje?“

Geležinio Vilko galvoje sugulė daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti, matyt, dar buvo per anksti. TREKŠT! – herojus išgirdo iš nežinia kur sklindantį keistą garsą ir nusprendė tuoj pat nešti kudašių iš Gedimino Boso namų.

* Susipažink su Albertu Kriviu

** Pasiskaityk daugiau apie Liuciją

*** Skaityk apie Gediminą Bosą (Mokytoją)

**** Skaityk apie pareigūną Vytį Bokštaitį

***** Skaityk apie tai, kaip Vilkas buvo įsilaužęs į Boso namus

Ugnies apžavėtas

Vėlyvą antradienio vakarą Aidas Pilkis tingiai drybsojo ant sofos su savo mylimu vilkšuniu Herbu* ir  susikaupęs skaitinėjo knygą.

Taip ramiai vakarojant staiga – BRRR! – suvibravo Pilkio mobilusis. Skambino Ugnė Pelenaitė, liaudyje dar vadinama Vaidilute**.

“Sveikas didvyri, – kramtydama gumą, kalbėjo ji. – Siūlau tau akciją-atrakciją. Pasipuošk savo žvangančiu kostiumėliu ir pasiimk mane iš namų.“

AI, KARAMBA! – apsidžiaugė Pilkis ir, metęs knygą į šalį, išskubėjo ieškoti savojo Geležinio Vilko kostiumo. Jau po kelių akimirkų atspindys veidrodyje liudijo – Aidas Pilkis tapo Geležiniu Vilku.

Šokęs ant savo juodojo žirgo “Ducati“, Vilkas nuskubėjo Senamiesčio link. Galvoje skambėjo ši, žavingąją ugniaplaukę primenanti daina.

Pasiekęs Ugnės namus, herojus nustebo, kad vilioklė piromanė jau lūkuriavo prie durų su milžinišku termosu ir sumuštiniais. Ji buvo apsitempusi savo mėgstamu baltu lateksiniu kostiumu, o už taliją juosiančio diržo paslaptingai kyšojo AK-74.

“Arbatėlę šiek tiek pagardinau brendžiuku, – sukrizeno ji ir išspjovė gumą pro nedidelį tarpelį tarp priekinių dantų. – Traukis – vairuosiu aš.“

Vilkas nebyliai pakluso ir perleido Vaidilutei savo juodojo žirgo vadžias.

Raudonplaukė mynė ir manevravo taip, kad sumišusiam Pilkiui net ausys linko. Viena ranka tvirtai įsikibęs termoso, jis saugojo arbatą, o kita laikėsi įsitvėręs Pelenaitei už juosmens.

Jiedu skriejo tamsiomis Vilniaus gatvėmis tol, kol atsidūrė kažkur toli už miesto.

Vaidilutė sustojo prie kažkokios apleistos sodybos ir nuskubėjo pašiūrės link. Iš ten ji grįžo nešina dviem benzino bakais.

Valiūkiškai mirktelėjusi Aidui, ji mostelėjo ranka rodydama į bakus.

Herojus vėl nebyliai pakluso ir, čiupęs baką, ėmė vangiai benzinu laistyti sodybos sienas. Jis žinojo: ši pasiutusi piromanė žada užkurti tikrą ugnies šou ir reikalauja jo pagalbos.

Kažkas jo viduje šnabždėjo, kad reikia prisijungti prie Vaidilutės sumanymo, nes kad ir ką ta mergiotė besugalvotų, nieko nedarytų veltui.

Netrukus sodyba pleškėjo kaip Morė per Užgavėnes. Pelenaitė ir Pilkis susidomėję stebėjo ugnies spektaklį ir kimšo sumuštinius.

“Kodėl net nebandei manęs sulaikyti?“ – pilna burna batono, smalsavo Ugnė.

“Nes žinojau, kad taip reikia,“ – trumpai atkirto Vilkas ir sukramtė agurką.

“Šaunuolis,  – išsišiepė Pelenaitė. – Ši prakeikta irštva priklauso Kunigaikščiui*** ir jo sėbrams. Tie slunkiai čia tempia nudžiautą grobį.“

Herojus viduje pajuto šiltą palaimą ir negalėjo suprasti, kas ją sukėlė: ar tai, kad ką tik pakūrė Kunigaiščio landynę, ar tai, kad su Pelenaite jaukiai ir šiltai gurkšnoja brendžiu pagardintą arbatą.

* Skaityk apie Geležinio Vilko šunį

** Skaityk apie Ugnę Pelenaitę-Vaidilutę

*** Skaityk apie Kunigaikštį

Some content on this page was disabled on 2018-05-07 as a result of a DMCA takedown notice from Dutch Rall. You can learn more about the DMCA here:

https://wordpress.com/support/copyright-and-the-dmca/

Išdavystė

Antradienio popietę žurnalistas Aidas Pilkis išsiruošė priešpiečiauti. Vaikinas nutarė, jog skaniausiai pasistiprins mylimame Vilniaus senamiestyje.

Aidas neskubėdamas žingsniavo nuzulintu grindiniu ir ieškojo, kokią čia jaukesnę vietelę išsirinkti. ŠNAI! – staiga pro pat vaikino nosį praskuodė dideliu gariūniniu krepšiu ir alaus buteliu nešina akiniuota žmogysta.

JERGAU! – A. Pilkis net žagtelėjo iš nuostabos: KUNIGAIKŠTIS*! Tas pats profesionalusis senamiesčio plėšikautojas, kuris taip neseniai su savo draugeliu išėjo iš Pravieniškių kalėjimo**. Aidui nespėjus atsitokėti, paskui Kunigaikštį nušokavo dar trys įtartinų fizionomijų niekšeliai. Visai gaujai sučiupti nedelsiant reikėjo pastiprinimo.

Jaunasis žurnalistas apsidairė aplink ir – O, STEBUKLE! –  netoliese pamatė keletą patruliuojančių pareigūnų.

Aidas it žaibas prišoko prie eikliųjų policijos kentaurų ir springdamas ėmė šaukti:

“Greičiau, štai ten! Vykitės Kunigaikštį! Jis sprunka su savo sėbrais!“

Tačiau pareigūnai, žinoma, net neįtardami, kad prieš juos stovi pats Vilniaus pažiba Geležinis Vilkas, tik šelmiškai nusikvatojo.

Savaime suprantama, riedžiai irgi nebuvo patogiausia priemonė lėkti paskui banditus. A. Pilkis surinko bičiulio Vyčio Bokštaičio*** numerį.

“Atvarau, seni,“ – pareigūnas Bokštaitis visuomet būdavo konkretus ir reaguodavo operatyviai. Netrukus pasigirdo pašėlęs švyturėlių gausmas.

Po valandėlės Vytis privažiavo prie Aido pastebimai nudžiugęs.

“Basta tiems trims Kunigaikščio bičams. Mano vyrukai juos susėmė prie Barbakano, netoli tenubėgo. Laukia smagi krata,“ – nusispjovė pareigūnas ir išsišiepė.

“Beje, – toliau porino Bokštaitis. – Pats Kunigaikštis tuos tris šeškus pakišo, o pats dievagojosi, kad nuo jų spruko, nes šie norėjo atimti alų.“

“Alų?! Savo akimis mačiau, kaip tas niekšas nusinešė kažko prikrautą maišą,“ – susiraukė Aidas.

HMMM! – numykė Vytis Bokštaitis. “Tuomet čia dar ne taškas,“ – jausdamasis kaltas prieš bičiulį, suvebleno pareigūnas.

* Apie vagių vadą Kunigaikštį

** Nusikaltėliai patenka į laisvę

*** Susipažink su šauniuoju Vyčiu

Pamestas ratas

Šviežiausios Vyčio Bokštaičio naujienos apie du niekšelius* kaip reikiant sukrėtė Geležinį Vilką. Sostinės didvyris išėjo iš policijos komisariato ir nusiminęs klestelėjo prie juodojo Geležmobilio vairo.

“Man tikrai praverstų prasilėkti su vėjeliu,“ – apie mėgstamą prasiblaškymo būdą dūmojo Vilkas. BRMM! BRMM! – ėmė kilti aršiojo Geležmobilio apsukos, ir Vilniaus herojus it patrakęs šovė iš vietos.

Geležinis Vilkas be tikslo sukinėjosi po Vilnių, kai – OPLIA! – sankryžoje, įsižiebus raudonam šviesoforui, jo agregatas sustojo greta įtartino automobilio. Bet dar labiau įtartinesnė ir tokia pažįstama pasirodo šioje mašinoje sėdinti persona.

PO ŠIMTS PYPKIŲ! – ant galinės sėdynės tupėjo Nida Veltienė, su kuria Geležinis Vilkas jau seniau turėjo reikalų**! Ši blondinė buvo nuolanki Gedimino Boso ir mistinės Mergaitės*** pakalikė. Vilkui bemat ėmė virti karštas kraujas.

OMG! – N. Veltienė net žioptelėjo šalia savo mašinos pamačiusi šarvuotąjį siaubą. Ji trinktelėjo savo vairuotojui Pauliui Komai per galvą.

“SPAUSK, POFKE, SUSIMILDAMAS!“ – suklykė suktoji blondinė. Geležinis Vilkas tik dabar pamatė, kad prie automobilio vairo sėdi jaunas žurnalistes mėgstantis vilioti politikierius, o salone yra dar keletas persigandusių žmonių.

P. Komos ratai ėmė žviegti ir rovė pirmyn dar nespėjus užgesti raudonam signalui.

“Tai pasikėsinimas, dievaži!“ – dar spėjo išgirsti sostinės sargybinis pro nutolstančio automobilio langą.

HELL YEAH! – Geležinis Vilkas spustelėjo greičio pedalą ir nusivijo N. Veltienę. Bėgliai narsiai lėkė Vilniaus gatvėmis, tačiau P. Koma buvo nepėsčias vairuotojas: jis staigiai šmurkštelėjo į gyvenamųjų namų kiemus.

“Nepaspruksi, balandėli,“ – šyptelėjo Vilkas greit prisivijo gudragalvius.

TRIOKŠT! – netikėtai pasigirdo lūžtančio metalo garsas. Geležinis Vilkas tik spėjo pamatyti, kaip nuo N. Veltienės automobilio nulėkė vienas ratas.

“Še tau žaibą, poniute!“ – nusikvatojo didvyris, kai sugadinta mašina sustojo viename kieme. Tačiau kol Geležinis Vilkas pareigingai priparkavo savo Geležmobilį, N. Veltienė su savo sėbrais mikliai iššoko iš automobilio ir pasileido skuosti kiemais.

Vis dėlto miesto sargybinis ramiai žvelgė į nutolstančią kompaniją. “Tai bus tau pamoka, moterie. Niekas nejuokauja su manimi. Mes dar susitiksim,“ – pergalingai sau ištarė Vilkas ir urgztelėjo.

* Sužinokite paskutines naujienas!

** Čia skaitykite, kaip vieną sykį Geležinis Vilkas susitiko su N. Veltiene

*** Skaitykite, kuo siejasi Gediminas Bosas ir Mergaitė

Kunigaikščio ir Nostradamo išlaisvinimas

Pirmadienio rytas Aidui Pilkiui, siaurame bendraminčių rate vadinamam Geležiniu Vilku, buvo kaip niekada įtemptas. Gurkšnodamas rytinę kavą, vaikinas išgirdo, kaip isteriškai skamba jo mobilusis telefonas.

Tokiu ankstyvu metu Vilko ieškojo jo nuolankusis porininkas – dorasis pareigūnas ir įstatymo vykdytojas Vytis Bokštaitis*.

“Aidai, Aidai, PAKLAUSYK! – mikčiodamas iš jaudulio bėrė Vytis. – Tie du vagišiai – Kunigaikštis** ir jo sėbras Nostradamas***- pabėgo iš kalėjimo!!!“

Aidas paspringo karšta kava ir susijaudinęs išliejo pusę puodelio ant  ką tik dėdės Krivio**** išlygintų kelnių.

“Kas nutiko, vaikeli? – išsižiojęs nerimavo dėdė. – Nieko nesuprantu.“

Pamiršęs pusryčius, kavą ir dušą, Aidas šoko į Geležinio Vilko kostiumą, sėdo už Geležmobilio vairo ir nurūko į komisariatą, kur jo laukė Vytis. Herojus nerimavo: nejau Kunigaikštis, kurį jis kadaise taip šauniai pričiupo ir patupdė į Pravieniškes, ištrūko? O kartu su juo ir prakeiktasis, jam talkinęs Nostradamas?

Palikęs Geležmobilį tiesiog ant gatvės, žvangindamas šarvais, Vilkas plastiškai įskrido pro komisariato duris ir, stumdydamas pakeliui sutiktus policininkus, įsiveržė į Vyčio Bokštaičio kabinetą.

Pareigūnas sukryžiavęs rankas nervingai vaikštinėjo po kabinetą ir mojavo kažkokiais popieriais.

“Apklausiau kalinius iš Pravieniškių, – sukuždėjo jis. – Anot jų, rankas čia prikišo Vargo partija ir Viktaras Agurkichas.“

Šiuos žodžius išgirdusiam Geležiniam Vilkui iš streso širdis su kepenimis vietomis susimaišė.  Agurkichas?! Viktaras?

TFU! – negalėdamas patikėti šiais žodžiais, nusispjovė Vilkas. Jis žinojo, kad Agurkichas ir jo vadovaujama Vargo partija griebėsi niekšybių idant už juos balsuotų daugiau žmonių, bet kad Viktaras žengs taip toli, herojus negalėjo net numanyti.

Susinervinęs Vytis nagais kaleno į stalą ir kalbėjo toliau: “Kaliniai pasakojo, kad žmonės iš Vargo partijos Kunigaikščiui ir Nostradamui iš pradžių siūlė pinigų, tačiau šie jų netenkino. Niekšeliai sutiko balsuoti tik su ta sąlyga, jei Vargo partija suderins, kad jie būtų paleisti iš kalėjimo. Kur tie sukčiai yra dabar, niekas nežino.“

Susikrimtęs Geležinis Vilkas jautė, kaip į jo galvą, it musės į automobilio stiklą, viena po kitos atsitrenkia skriejančios mintys.

HRRR! – piktai suurzgė Vilkas. “Dar suvesiu su tuo niekštu sąskaitas.“ Prisiminus sukčiautoją Viktarą, Vilko galvoje suskambo šie muzikiniai akordai.

* Skaityk apie pareigūną Vytį Bokštaitį

**Kas tas Kunigaikštis?

*** Kas yra Nostradamas? Imk ir sužinok!

**** Pasidomėk apie dėdę Krivį