Brangenybė

Penktadienio vakarą į savo senąją “Volvo“ dėdė Krivis* įsimetė raudono vyno butelį, žaliųjų alyvuogių ir žaviąją kaimynę Liuciją**.

Senolis įmynė pirmą pavarą ir, pamerkęs akį greta sėdinčiai ir šventiškai pasipuošusiai Liucijai, patraukė Baltupių link. Juodu keliavo aplankyti Liucijos draugės Antaninos, kuri su turtingu vyru Bernardu gyveno dideliame name su terasa.

AJAJAI, kaip nudžiugo Antanina išvydusi seniai regėtą draugę su šarmingu džentelmenu pašonėje. Senukai įniko gerti vyną, šlamšti  Antaninos užtaisytą įmantrią vakarienę ir plepėti apie politiką, kultūrą ir jaunystę.

Šiek tiek įkaušusių damų skruostai nusidažė mergaitišku raudoniu. Antanina griebė Liuciją už parankės ir nusivedė rodyti per visą gyvenimą sukauptos brangenybių kolekcijos.

“Šį žiedelį vardo dienos proga kadaise man padovanojo Bernardas, – grožėdamasi dideliu žiedu su rubinu, šnabždėjo Antanina. – Jis vadinasi “Ana Karenina“ ir tais laikais kainavo tris algas.“

Kol moterys klegėjo prie brangenybių, seniokai įniko diskutuoti apie medžioklę. Kai buvo ištuštintas trečias vyno butelis, užvirė karšti šokiai.

Vakaras romantiškai tekėjo linksma ir nostalgiška vaga, tik staiga – BUMBT! – pasigirdo keistas garsas. Sunerimę senoliai sukruto ir supuolė į verandą, iš kurios ir sklido šis garsas.

JERGUTĖLIAU! – vitrininis verandos stiklas buvo išdaužtas, o priešaky klastingai triumfavo šiurpą kelianti panorama. Dėdė Krivis iškart atpažino Vilniaus vagių oligarchą Kunigaikštį*** ir jo ištikimąjį sėbrą Nostradamą****.

Žaibiška reakcija pasižymintis ilgapirštis Nostradamas greitai čiupo nešiojamą kompiuterį “Dell“, gulėjusį ant stalo, ir,  spėjęs prigriebti šalimais padėtą fotoaparatą “Canon“, akrobatiškai iššoko pro langą ir nuskuodė mašinos link.

VARGE, VARGELI! – spiegė šoko ištiktos moteriškės. Antanina, griebusi Liuciją už pakarpos, įsakmiai paliepė slėptis po sofa. Kunigaikštis tuo tarpu traukė pypkę ir ramiu veidu į didelį maišą krovė brangenybes.

“Stok, gyvuli!“ – nesėkmingai situaciją bandė kontroliuoti Bernardas, tačiau Kunigaikščio pastumtas, jis it sudraskyti karoliai išbyrėjo ant kilimo.

Gudriausiai šioje padėtyje pasielgė Krivis, kuris, užsirakinęs tualete, skambino savo sūnėnui Aidui.

“Atsiliepk, vaikeli, atsiliepk,“ – meldė dėdė tikėdamasis, jog Geležinio Vilko kostiumu pasidabinęs sūnėnas tuoj pat įkrės vagišiams velnių.

Tačiau jis neatsiliepė – su žaviaja Ugne***** Vilkas siaubė visus Vilniaus barus, o triukšminga aplinka bei raudonplaukės gražuolės draugija telefoną, matyt, nurašė į antrą planą.

Kol Krivis tūnojo tualete nesėkmingai bandydamas prisiskambinti Aidui, vagišiai spėjo susirinkti visą turtą ir išnešti muilą. Nusiminę ir viltį praradę senukai iškvietė policiją.

“Nesijaudink, Antanina, – užtikrintai paguodė Krivis. – Savo brangenybes tu atgausi.“

* Skaityk apie dėdę Krivį

** Sužinok, kas yra Liucija

*** Sužinok apie Kunigaikštį daugiau!

**** Pasidomėk ir apie Nostradamą

***** Skaityk apie Geležinio Vilko draugę Ugnę

Kautynės “Kempinski“ viešbutyje

Trečiadienio rytą Aidas Pilkis stropiai plušėjo redakcijoje ir, gurkšnodamas kavą, pylė vieną tekstą po kito. Raidės liejosi it iš gausybės rago, tačiau mintys buvo kažkur kitur. Vaikinui ramybės nedavė vakarykštis susitikimas su Vaidilute. Apie žavingosios merginos elgesio motyvus jis išmanė tiek pat, kiek apie NASA erdvėlaivio sudedamąsias dalis. Bet, reikia pripažinti, tai savotiškai traukė…  Aido galvoje skambėjo ši daina.

Staiga Aidas prisiminė  Gediminą, kurį vakar sutiko troleibuse. “Dar suvesiu sąskaitas su tuo menkysta,“ – pagalvojo jis ir paspaudė “Enter“ mygtuką. DIN-DI-LIN! –  netikėtai suskambo telefonas.  . Skambino policijos pareigūnas, o dabar jau ir Aido sąjungininkas, Vytis Bokštaitis.

“Labas, Aidai. Kalbėsiu trumpai. Verslininkas Gediminas Bosas man kelia didelių įtarimų. Šiandien jis dalyvaus viešbučio “Kempinski“ atidaryme.  Tai tiek. Iki.“

HHHR! – jau žinodamas, ką daryti, gudriai urgztelėjo Aidas. Ir kodėl jam, puikiam žurnalistui, neparašius straipsnio apie naujojo viešbučio atidarymą, kuris vyksta šiandien? Į renginį jis pateks naudodamasis žurnalisto padėtimi, o viešbutyje sutikęs G. Bosą, kaipmat suves sąskaitas su niekšu.

Ilgai nedelsęs, Aidas grįžo namo, sėdo į Geležmobilį ir bagažinėn įsimetė Geležinio Vilko kostiumą. “Persirengsiu viešbučio tualete,“ – pagalvojo herojus ir visu greičiu nulėkė “Kempinski“ link.

Įėjęs pro paradines duris, Aidas fojė pamatė Vilniaus merą Arūną Apuoką, būrį solidžių, vyną gurkšnojančių žmonių  ir – ŠE TAU, KALE, RAGAIŠĮ! – su užsienio delegatais kampe šnekučiavosi ir kostiumuotas Gediminas.

Stvėręs Geležinio Vilko kostiumą, Aidas nuskubėjo vyrų tualeto link. Vaikinas tikėjosi, kad niekas iš svečių nepamatys jo nešamų šarvų. Pravėręs tualeto duris, Aidas krūptelėjo. Prie pisuaro  rymojo salėje jį pastebėjęs Gediminas.

Metęs Geležinio Vilko kostiumą į šoną, Aidas puolė prie Mokytojo ir, stvėręs už žilų plaukų, tėškė į tualeto bakelį. Gediminas, urgzdamas iš pykčio, smogė jam į krūtinę taip, kad vaikinas skriejo porą metrų ir trenkėsi į kriauklę. Iš šios pradėjo švokšti vanduo.

Aidas svyruodamas atsistojo ir, pribėgęs prie įtūžusio ir vos ant kojų besilaikančio Gedimino, paniurkdė jį į klozetą. Mėgaudamasis žiopčiojančio Mokytojo simfonija, Aidas rėkė:

“Dabar gerai, niekše, gerai? Sakyk, kas tau pagamins Kapsulę, kuri susprogdins visą Lietuvą? Sakyk!“

Mokytojas buvo ne iš kelmo spirtas: išsitraukęs peilį, jis sužeidė Aido ranką. Pasinaudojęs keliomis jo nuostabos sekundėmis, Gediminas paspruko iššokdamas pro tualeto langą.

Sutrikęs ir sužeistas Aidas liko stovėti nusiaubtame prabangaus viešbučio tualete.

Jack’as ir liepsna

Po smagaus pasibėgiojimo Vingio parke, Geležinis Vilkas nusprendė ką nors nuveikti sostinės labui. Sėdęs ant savo juodojo motociklo “Ducati“, jis nuskuodė Kalvarijų gatve turgaus link. “Gal pavyks pričiupti kokį nelegaliai prekiaujantį menkystą,“ – įkvėptas vakarykščio policijos pareigūnų reido, audė mintį herojus.

Tačiau turgavietė buvo tuščia lyg po nuožmiai prasiautusio maro.

Supratęs, jog Blogio pranašų čia neras ir nebus kam ištalžyti veido srities, nusiminęs Vilkas apsisuko ir lėtai riedėjo ta pačia gatve namų link. Sustojus prie raudono šviesoforo signalo, priešaky atsivėrė kraupi panorama: tviskantys liepsnų liežuviai negailestingai laižė vieną daugiabutį.

Mūsų herojui toptelėjo mintis, jog čia puiki proga pasireikšti jo geležiniam didvyriškumui. Sustojęs prie degančio pastato, jis pamatė pažįstamą personą. Pasirėmusi į  milžinišką “Nissan Armada“ ir elegantiškai rūkydama, stovėjo baltu lateksu apsitempusi Vaidilutė. Mergina grožėjosi degančiu pastatu ir garsiai klausė šios dainos:

Ji sužavėta stebėjo siautėjančios ugnies spektaklį ir lėtai pūtė dūmus pro mažytį tarpelį tarp priekinių dantų.

“Reikia pamokyti tą piromanę,“ – pagalvojo Geležinis Vilkas ir tvirtai žengė Vaidilutės link. Pamačiusi artėjant šarvuotą figūrą su vilko galva, mergina šiek tiek sutriko. Tada, išsitraukusi iš kišenės butelį “Jack Daniel’s“ ji ištarė: “Panašu, kad ne aš vienintelė šiame mieste mėgstu karnavalinius kostiumus. Truktelk, keistuoli.“

Sutrikdytas tokio pasiūlymo, Geležinis Vilkas piktai suriko: “Čia ne vieta išgertuvėms, moterie!“

Vaidilutė šelmiškai sukikeno ir tarė: “Nusiramink, didvyri. Jei atėjai gesinti liepsnų, jau per vėlu. Pakūriau tame name gyvenusią moterėlę ne veltui. Visi mano šou turi priežastis. Ši moteris buvo įsitraukusi į Rožės narkotikų klaną. Dėl jos žuvo daug jaunų žmonių.“

Tada ji ant “Nissan Armados“ kapoto paskleidė pluoštą didelio formato nuotraukų, kuriose – JERGUTĖLIAU! – buvo matyti šiurpą keliantis vaizdas. Kiekvienoje nuotraukoje pavaizduotas miręs jaunuolis su burgundiško vyno spalvos rože ant krūtinės.

“Nudžioviau šias nuotraukas iš policijos irštvos. Dovanoju jas tau,“ – sukuždėjo Vaidilutė ir vyriškai mauktelėjo “Jack’o“.

Geležinis Vilkas susidomėjęs čiupo nuotraukas nuo juodo “Nissan“ kapoto ir ėmė jas sklaidyti. Nuotraukose vaizduojamos aukos buvo turtingų tėvų atžalos, užkibusios ant Rožės narkotikų spyglio. Sužinojus šių žmonių tapatybes, būtų galima priartėti prie pačios Rožės ir kaip reikiant tą išperą pamokyti. Kai herojus pakėlė akis, nei automobilio, nei Vaidilutės jau nebuvo likę nė kvapo.

“Hmm, gal būtų buvę visai neblogai truktelėti porą gurkšnių,“ – svajingai pagalvojo Geležinis Vilkas ir sėdo ant motociklo.