Zuikis

Niūrų antradienio rytą Aido Pilkio dėdė Albertas Krivis* savo senąja “Volvo“ išriedėjo į miestą.

Vyriškis tiesiog tryško kulinariniais sumanymais ir norėjo savo brangiam sūnėnui pietums sutaisyti kokį nors gardų patiekalą**. Albertas Krivis tiesiu taikymu pasuko į pamėgtąjį “Halės“ turgų, kur visuomet pirkdavo ingredientus savo ypatingiems skanėstams.

Dėdulė, įsitvėręs vairą, žvaliai niūniavo dar senais jaunystės laikais pamėgtą dainelę.

Turgus jau buvo visai netoliese, o Albertas mintyse dėliojosi pirkinių sąrašą, tačiau – POKŠT! ŠŠŠ-ŠŠŠ! – “Volvo“ ėmė šnypšti tarsi įniršusi barškuolė, iš kapoto pradėjo veržtis tiršti garai, ir automobilis lyg įbestas sustojo vidury gatvės.

“Rūgštele tu nelaboji,“ – sumurmėjo A. Krivis ir neramiai apsidairė aplinkui. Judrioje gatvėje už sustingusios “Volvo“ tuoj pat nusidriekė automobilių virtinė. Įdūkę vairuotojai šūkaliojo pro langus ir ragino senolį greičiau judinti savo sėdynę.

“Tik leisk pensininką prie vairo, iškart problemos!“, “Seniuk, stumk savo laužą į šalį!“ – balsų tonas vis labiau kilo, todėl, pabūgęs dar daugiau nesklandumų, dėdė Krivis spruko iš rūkstančio automobilio. “Mat jį galas! Reikia paskambinti Aidukui, jis tuoj sutvarkys visą reikalą, – senolis jau rinko sūnėno telefono numerį, tačiau Aidas neatsiliepė. – Tiek to, mislysiu pats, kaip čia išsisukti. Reikėtų grįžti namolio.“

PYKŠT! – netikėtai Albertui šovė išganinga mintis: viešasis Vilniaus transportas! “Teip, pargrįšiu vielabraukiu, vis pinigo sutaupysiu!“ – A. Krivis patenkintas trynė delnus.

Minutę palūkuriavęs Rūdninkų stotelėje, dėdė Krivis pasigavo 7-ojo maršruto troleibusą, kuris kursavo Žvėryno kryptimi. Įsispraudęs į troleibuso saloną, vyriškis sutrikęs ėmė dairytis aplink. “Kažin kur čia susimokėti? Girdėjau kažką apie tokią vilniečio kortelę, tik kas anas daiktas yr?“

Taip bemąstant, troleibusas staiga sustojo, visos jo durys plačiai atsilapojo, o į saloną įšoko grupelė psichodelinės spalvos liemenėmis vilkinčių asmenų.

“BILIETUS, PILIEČIAI!“ – užmaurojo stuomeninga moteriškė ir nešina keistu aparatėliu ėmė artintis prie keleivių. “Kas čia per velniava?..“ – spėjo pagalvoti persigandęs Albertas, kai vienas iš kontrolierių uždėjo senoliui ranką ant peties. “Rodyk bilietą, tėvuk,“ – griežtu balsu pratarė vyras. UPS! – A. Krivis tik žioptelėjo ir liko be žado.

Kontrolierius, pamatęs tokį akivaizdų, neapsimestinį Krivio sutrikimą, tik atsiduso. “Jūs, seneliukai, nieko neišmanote. Nei bilietėlių, nei kortelės. Vypsote išsiblaškę, o mes tokius turime gaudyti. O šiandien kaip tik mūsų brigada išaugo. Bet tiek to, šįkart gali būti laisvas.“

Dėdė Krivis išbalęs stryktelėjo iš troleibuso. “Na ir persigandau tų judošių… – seneliukas vėl rinko Aido numerį. – Nagi, vaikeli, parvežk mane namo!“ ALELIUJA! – netrukus sūnėnas atsiliepė.

*Susipažinkite su Albertu Kriviu čia

** Išbandyk nuostabiuosius dėdės Krivio receptus!

“Gedimino dienos“ ir pamoka merui

Gediminas Bosas iš tikrųjų didžiavosi savimi: vakar jis užminė Sfinkso mįslę įkyrėjusiam Geležiniam Vilkui, o šiandien galėjo atsidėti žemiškesniems džiaugsmams. Vyriškis ramiai vaikštinėjo Saulėtekio alėjos takeliais ir mėgavosi rudeniška gaiva.

Šią popietę turėjo prasidėti grandiozinė VGTU studentų fiesta “Gedimino dienos’12“, kurios dosniausias mecenatas – savaime suprantama – buvo pats G. Bosas. Gudrusis verslininkas visuomet mėgo palaikyti savo prestižą, tad neatsisakydavo remti įvairius renginius. Tokiu būdu jis sėkmingai slėpė savo tamsiąją asmenybės pusę.

G. Bosas pasišvilpaudamas atžygiavo prie centrinių VGTU rūmų. Melancholiška daina ėmė griežti vyro galvoje, kuomet jis pamatė gausų būrį studenčiokų.

“Ech, kadaise irgi buvau toks jaunas berželis…“ – atsidūsėjo Gediminas. Jis kritišku žvilgsniu įvertino renginio plakatą.

Tačiau šventė buvo tik antraplanis G. Boso “žemiškas džiaugsmas“. Klastingasis Mokytojas atvyko į slaptą susitikimą su sostinės meru Arūnu Apuoku. Reikėjo aptarti vieną neatidėliotiną reikaliuką. Kadaise meras pažadėjo Gediminui įspūdingą finansavimą, kuris vėliau turėjo būti skirtas šiurpiam Kapsulės* projektui. Be abejo, A. Apuokas net nesuuodė, kokį pragarą remia. Jis naiviai manė, jog pinigai bus skirti ekologiškų turgelių įsteigimui.

A. Apuokas turėjo prisistatyti bet kurią akimirką. Gediminas jau trynėsi iš džiaugsmo delnus, nes kvepėjo didele sumele pinigų.

Bet – DIEVAI IR DEMONAI SU VISAIS PARALIAIS! – ne visada klasta spėja išsikeroti. Gediminas net neįtarė, kokį pokalbį antradienio vakarą turėjo Vilniaus meras…

A. Apuokas jau ruošėsi ramiai naktinėti ir paskaityti knygą, kai staiga už lango išgirdo metalo džeržgesį. Geležinis Vilkas nemėgdavo ypatingų kvietimų į svečius, jis ateidavo nekviestas.

“Mere, iš šaltinių sužinojau, kad paskutiniu metu palaikai glaudžius ryšius su Bosu. Ką rezgi, žmogau?“ – Vilkas piktai dėbsojo į A. Apuoką. BLINK BLINK! – šis tik tankiai sumirksėjo ir pagaliau išstenėjo:

“Nebauski ir neteisk manęs, didvyri. Aš norėjau gero vilniečiams… Gediminas žadėjo rekonstruoti Halės turgų…“

“Melas! – suriaumojo Geležinis Vilkas ir įsikibo į mero pižamos atlapus. – Bosas yra suktas menkysta, suprask tai!“

Meras patempė lūpą. Kyboti virš žemės plieninėse letenose ir žvelgti į Vilko nasrus jam nelabai patiko.

“Gerai gerai, aš supratau! Tik paleisk mane… Nebus jokių sandėrių“ – A. Apuokas suinkštė. Geležinis Vilkas paleido.

Trečiadienio rytą meras nusprendė nesusitikti su Gediminu Bosu ir šiam nieko nepranešė. Veltui Mokytojas šmirinėjo po Saulėtekį, veltui griežė dantimis ir svaidėsi keiksmais ant taikių praeivių. Nuožmusis planas sukurti Kapsulę vėl tapo komplikuotas.

*https://miestolegenda.wordpress.com/2012/08/27/gedimino-keslai/

Dėdės Krivio receptai: tunų salotos su pelėsiniu sūriu

Antradienio rytą dėdė Krivis nubudo anksti ir tuoj pat išsiruošė į Halės turgų pirkti šviežių daržovių. Jis jau žinojo, kad mylimam sūnėnui pusryčiams paruoš savo firmines salotas su tunais.

Ant stalo susidėliojęs visus ingredientus, iš pradžių dėdė Krivis nuplovė ir supjaustė sultinguosius pomidorus.

Netrukus toks pats likimas laukė ir agurkų.

“Akurat!“ – pakėlęs vieną antakį, sušuko dėdė Krivis, kai prisiminė, kad pamiršo užvirti kiaušinį. Tuoj pat jis ištaisė šią klaidą.

Į indą su pomidorais ir agurkais dėdė “užtaisė“ ir pusę skardinės tunų. Aliejaus nepylė, nes kaip žinia, tunas gana riebi žuvis. Viską pagardino pipirais, druska ir rukola.

Tada išaušo žaliųjų alyvuogių ir pelėsinio sūrio metas.

Kol dėdė Krivis kruopščiai pjaustė daržoves ir sūrį, išvirė kiaušinis. Jis taip pat buvo negailestingai supjaustytas.

“Lyg ir viskas, – sumurmėjo Krivis, žvilgtelėjęs į laikrodį. Salotos buvo baigtos.

Dabar tereikėjo sulaukti, kol atsikels Aidas. Tikriems didvyriams reikia skanių ir sočių pusryčių!